Mintys

Meilė išryškina kilniąsias ir slaptąsias mylinčiojo savybes, – tai, kas jame reta ir išskirtina, todėl ji lengvai klaidina, kai norima išsiaiškinti, kas jame yra taisyklė. – F. Nyčė.

Meile, akla jėga ir aklas nuotykis, gyvenimo – mirštančio karaliaus – švelnus juokdarys; nieko nėra tavyje gražaus ir viskas nuostabiai gražu; meile, pilna prakeikimų ir stebuklų, paprasta, žiauri ir dosni, dar negimusiems sukrauni dieviškas gėrybes ir pati sunaikini; tokia tu esi, palaiminta meile – vienintele, nepasirenkama; bepročiai tavęs vengia, o kas nevengia taip pat netenka proto. – J. Grušas.

Meilės pastovumas esti dviejų rūšių: pastovūs esame arba todėl, kad visą laiką aptinkame naujų mylimo žmogaus savybių, vertų meilės, arba todėl, kad pastovumą laikome garbės dalyku. – F. de Larošfuko.

Džiaugsmas ir skausmas, mintis nerami,/ Audrina protą kančia maloni./ Žavesį keičia sunkus liūdesys, –/ Jeigu tu myli, laimingas esi. – J. V. Gėtė.

Meilė, be savęs, nepripažįsta kito gydytojo. – S. Propercijus.

Meilė neguli kaip akmuo, ją reikia minkyti kaip duoną ir visą laiką atkurti, atnaujinti. – Ursula K. Ke Guin.

Meilė – kaip skaičius: natūrali, iracionali ir labai svarbi. – Dž. R. Lovelis.

Meilė – tai vieškelis į saulę, grįstas aštriais deimantais, kuriuo turi eiti basas. – M. K. Čiurlionis.

Meilė – šviesos žodis parašytas šviesos ranka šviesos puslapyje. – K. Džibranas.

Retai būna tikra meilė, bet tikra draugystė būna dar rečiau. – F. de Larošfuko.

Pirmoji nesugadintos jaunystės meilė visada linksta į didingumą. Gamta tarsi nori, kad viena lytis kitoje ieškotų gėrio ir grožio. – J. V. Gėtė.

Meilė – dviejų lyčių kova. Moteriai reikia gintis pirmai, vyrui reikia gintis vėliau, ir vargas nugalėtam. – A. Diuma.

Ten, kur meilė arba neapykanta nevaidina jokio vaidmens, moteris vaidina vidutiniškai. – F. Nyčė.

Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm. – J. Marcinkevičius.