Amžiams užsimerkė Tavo akys,
Lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.

Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų?
Erškėčiuotą kelią eitum,
Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.

Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą.
Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai.

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų.
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy,
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.

Jus palietė tamsa ranka vėsia,
Dabar jokia užuojauta neguodžia,
Nebent viltis, kad neišnyks dvasia,
Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai.

Liko nuotraukos, rūbai, daiktai,
Liko skausmas, širdis sužeista,
O gyvent ir toliau privalai,
Leidus laikui paguosti Tave.

Liūdėsit Jūs, bet laikas gydys skausmą,
Brangaus žmogaus juk niekas negrąžins.
Tušti namai švies netektim iš tolo,
Nors grįžti ten skubėsit su viltim.

Išėjo iš kur negrįžta niekas,
Palikęs svajones, godas, namus.
Visiems širdy gėla gili išlieka,
Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūs.
Erškičiuotą kelią eitum šimtą mylių,
Kad jisai pareitų vėlei į namus.