Lotyniški posakiai

Quum promiseris, facias. – Seneca.
Jei prižadėjai, ištesėk.

Imago animi vultus est. – Cicero.
Veidas – sielos atspindys.

Ducunt volentem fata, nolentem trahunt. – Seneca.
Su noru einantį likimas veda, be noro – traukia.

Inopiæ desunt multa, avaritiæ omnia. – Publilius.
Varguoliui daug ko trūksta, gobšuoliui – visko.

Malus bonum ubi se simulat, tunc est pessimus. – Publilius.
Kai blogas žmogus apsimeta geru, tada jis tampa pačiu blogiausiu.

Quem dii diligunt, adolescens moritur. – Plautus.
Tas, kurį myli dievai, miršta jaunas.

Non tam præclarum est scire Latine, quam turpe nescire. – Cicero.
Ne taip gražu mokėti lotyniškai, kaip gėda nemokėti.

Spes inopem, res avarum, mors miserum levat. – Publilius.
Viltis paguodžia vargšą, turtas – gobšuolį, mirtis – nelaimingąjį.

Vita est nobis aliena magistra. – Dionysius.
Iš svetimo gyvenimo mokomės.

In idem flumen bis non descendimus. – Seneca.
Į tą patį upės vandenį dukart neįbrendame.

Consuetudo est altera natura. – Cicero.
Įpratimas – antras prigimimas.

Cibi condimentum est fames. – Cicero.
Alkis – maisto prieskonis.

In venere semper certat dolor et gaudium. – Publilius.
Meilėje visada grumiasi skausmas su džiaugsmu.

Homo doctus in se semper divitias habet. – Phædrus.
Mokytas žmogus visada savyje turi turtus.