Lotyniški posakiai

Inopiæ desunt multa, avaritiæ omnia. – Publilius.
Varguoliui daug ko trūksta, gobšuoliui – visko.

Malus bonum ubi se simulat, tunc est pessimus. – Publilius.
Kai blogas žmogus apsimeta geru, tada jis tampa pačiu blogiausiu.

Quem dii diligunt, adolescens moritur. – Plautus.
Tas, kurį myli dievai, miršta jaunas.

Non tam præclarum est scire Latine, quam turpe nescire. – Cicero.
Ne taip gražu mokėti lotyniškai, kaip gėda nemokėti.

Spes inopem, res avarum, mors miserum levat. – Publilius.
Viltis paguodžia vargšą, turtas – gobšuolį, mirtis – nelaimingąjį.

Vita est nobis aliena magistra. – Dionysius.
Iš svetimo gyvenimo mokomės.

In idem flumen bis non descendimus. – Seneca.
Į tą patį upės vandenį dukart neįbrendame.

Litterarum radices amaræ, fructus dulces. – Cicero.
Mokslo šaknys karčios, vaisiai – saldūs.

Cui dolet, meminit. – Cicero.
Kas kenčia, tas atsimena.

Qui timide rogat, docet negare. – Seneca.
Kas nedrąsiai prašo, moko duoti neigiamą atsakymą.

Fortuna cæca est. – Cicero.
Laimė yra akla.

Undique ad inferos tantumdem viæ est. – Cicero.
Kelias į požemio karalystę iš visur vienodas.

Sine Cerere et Libero friget Venus. – Terentius.
Pažodžiui: Be Cereros ir Liberio Venera šąla; prasmė: be duonos ir vyno meilė ataušta.

Vive memor, quam sis ævi brevis. – Horatius.
Gyvenk ir atmink, koks gyvenimas trumpas.