Lotyniški posakiai

Gaudia principium nostri sunt sæpe doloris. – Ovidius.
Džiaugsmas dažnai esti mūsų skausmo pradžia.

Bis repetita placebit. – Horatius.
Dukart pakartojus, patiks.

Ducunt volentem fata, nolentem trahunt. – Seneca.
Su noru einantį likimas veda, be noro – traukia.

Inopiæ desunt multa, avaritiæ omnia. – Publilius.
Varguoliui daug ko trūksta, gobšuoliui – visko.

Malus bonum ubi se simulat, tunc est pessimus. – Publilius.
Kai blogas žmogus apsimeta geru, tada jis tampa pačiu blogiausiu.

Quem dii diligunt, adolescens moritur. – Plautus.
Tas, kurį myli dievai, miršta jaunas.

Non tam præclarum est scire Latine, quam turpe nescire. – Cicero.
Ne taip gražu mokėti lotyniškai, kaip gėda nemokėti.

Geminat peccatum quem delicti non pudet. – Publilius.
Dvigubai nusikalsta tas, kuris nesigėdi savo nusikaltimo.

Casta ad virum matrona parendo imperat. – Publilius.
Dora žmona, paklusdama vyrui, jį valdo.

Deliberando sæpe perit occasio. – Publilius.
Besvarstant dažnai prarandama proga.

Pecuniæ imperare oportet, non servire. – Seneca.
Pinigams reikia įsakyti, o ne tarnauti.

Boni pastoris est tondere pecus, non deglubere. – Suetonius.
Geras piemuo avis kerpa, bet ne kailį lupa.

Litterarum radices amaræ, fructus dulces. – Cicero.
Mokslo šaknys karčios, vaisiai – saldūs.

Cui dolet, meminit. – Cicero.
Kas kenčia, tas atsimena.