Mes užaugom, iš namų išėjom,
Rodos, tik ilsėkis, būk rami.
O juk rūpesčių nesumažėjo
Nuo tada, kai buvome lopšy.
Pakely gimtinės medžiai šlama
Ir svaigina žiemos vėsa.
Tu labai mums reikalinga, Mama,
Laukianti, atleidžianti, gera.
Mes užaugom, iš namų išėjom,
Rodos, tik ilsėkis, būk rami.
O juk rūpesčių nesumažėjo
Nuo tada, kai buvome lopšy.
Pakely gimtinės medžiai šlama
Ir svaigina žiemos vėsa.
Tu labai mums reikalinga, Mama,
Laukianti, atleidžianti, gera.
Jei pasaulyje Tavęs nebūtų,
Gerumas ir meilė netektų vardų.
Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų,
Ir žemė visa apsitrauktų ledu.
Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo sutelpa tavo širdy,
Kiek daug gerų darbų nudirbo tavo rankos,
Kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dejavo tik viena – tavo širdis.
Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas,
Tebūna tavo dienos ilgos ir džiaugsmingos,
O laikas tekartoja: „Nepalūžti, nepavargti ir gyventi, gyventi!”
O buvo saulės, vėjo – buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Atleisk, jei nepastebėjom
Rasos lašelio Tavo akyse.
Jei pavargai, ne visada suspėjom…
Paskendusią vis matėm darbuose…
Tegul nors šiandien, Tavo šventės rytą,
Vasario snaigės gėlėmis žydės,
O Mūsų žodžiai dar neišsakyti
Lai Tavo širdį šiluma užlies.
Pasėdėk, parymok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai:
Žinom, kad atiduotum savąją širdį,
Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai.
O dienos liūdnos ir laimingos,
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly.
Te nieko šiandien tau nestinga,
Aplinkui šypsos artimi…
Tau, Mamyte, mano dainos ir švelniausi žodžiai
Tau pavasario trapiausi žiedai
Tegul žydi ir šildo jie kasdien tau širdį
Ir tesuteikia stiprybės, džiaugsmo ir vilties.
Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos – padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas „Mama“.
Tu man sakai, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmonės – dideli vaikai.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostančia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Ačiū tau už meilę, už naktis bemiegęs,
Už švelnumą rankų, šilumą širdies.
Visada tu būsi kaip gražiausias žiedas
Gėrio ir kantrybės, džiaugsmo ir vilties.
Pažvelk, mamyt, pro langą –
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.
Geroji mama, mes užaugom.
Kiekvienas jau savam kely.
Šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti.
Dažnai pavargus nuo darbų.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo rankų nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi –
Brangiausia žemėj Tu esi.
Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi.
Sugrįžti trokštame kur tu,
Kur senas beržas, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama
Širdy tavojoj meilė begalinė.
Žydėkite kaip visos gėlės žydi,
Ir būkite jauna jauna
Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau
Gėlė laiminga būna visada
Tegul visuomet šypsosi jums saulė
Tegul visuomet neduoda jums liūdėt
Gimtadienio proga dovanoju laimės saują,
Ir viso to ko MAMAI galima linkėt.
Pravėrėme duris –
Išėjom, išplasnojom…
Mus tolimi pasauliai šaukė –
Ta nenumaldoma pavasario viltis…
Melsvon tolybėn mūsų valtys plaukė,
Bet būk rami, sugrįšim, mama!
Mūs širdyse Jums
Begalinė meilė šlama…
Rodo 31–45 of 46 posts
