Idealo tavyje neieškojau,
Dėkui tau vien už tai, kad buvai,
Kad išmokei „stovėti ant kojų“
Ir visad pirmas ranką tiesei…
Kad tavieji namai tapo mano
Nuostabiausiu vaikystės lopšiu,
Kad parodei man pavyzdžių savo,
Kaip išlikti žmogum tarp žmonių.

Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.

Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.

Brangus ir mylimas, Tėveli,
Nutieski man likimo kelią,
Sušildyk patarimais ir glėbiu…
Aš Tavo amžina dukrelė,
Todėl tikrai man širdį gelia,
Kai pasiilgusi Tavęs, verkiu…
Linkiu, kad vėjas neužpūstų
Tikėjimo ir laimės būsto,
Kur tu priglausi nuoširdžiai mane…
Lai niekad pūgos neužpusto
Namų, kur su aušra nubustų
Geroji Tėviška širdies valia.

Metų rūpesčius kantriai nešei,
Visus maloniai sutikdavai prie slenksčio,
Atradęs gerą žodį, išmintingą patarimą.
Turtingi esame Tavo rūpesčiu ir meile,
Laimingi būdami kartu.
Tad tegul dar žydi Tavo gyvenimas,
Te sielvartas neskaudina širdies.
Linkim sveikam ir laimingam sulaukt
Dar kitos Tėvo dienos.

Paimk ant rankų mielas tėti!
Aš noriu saulės pažiūrėti.
Jinai už debesėlio ten bus,
O tu tėtuk, tikrai stiprus.
Stipriais pečiais uždenk nuo vėjo,
Kol dar aš maža bėginėju.
Aš tau meilę dovanosiu,
Užaugus aš tave globosiu…

Tu visų pirma buvai žmogus
Besimokantis iš daromų klaidų,
Visų antra – tėvas nuostabus,
Besirūpinantis saugumu vaikų.
Nevisad suprasdavau tave
Ir pritardavau ne visada aš tau,
Bet visad žavėjausi tavo vidine jėga,
Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.
Tu sugriaudavai tuščius idealus,
Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu.
Tu visų pirma buvai žmogus,
Besimokantis iš daromų klaidų.

Užtrauk, tėveli, linksmą dainą,
Tą, kur dainuodavai po darbo vakarais.
Aš noriu įsiminti tavo veidą,
Prisėst ant kelių, lyg vaikystėje kadaise.
Bet mano vietoj anūkėliai sėdi,
Ir gera juos matyt tavam glėby.
Linguoja senas klevas palei svirtį
Ir pinasi šiltų jausmų gija širdy.

Kitiems galbūt esi žmogus eilinis,
Bet man, tėveli, tu vienintelis esi,
Nes tavo stiprios rankos kėlė iš klampynės,
Kai niekas netikėjo – tu tikėjai manimi.
Žinok, brangusis, tu mano širdy
Kiekvieną dieną kaip stiprybė gyveni.

Pailsėk minutėlę, prisėski, tėveli,
Motinėlė jau laukia sugrįžtant pietų.
Pasiilgom tavęs ir suskridome vėlei
Pasidžiaugti tavimi ir namų jaukumu.
Puošia rasos akis, tu suki jas į šoną,
O kukli šypsena šildo mūsų jausmus.
Ir taip miela matyt tave raikantį duoną,
Kad tik būtų sveikatos, o džiaugsmo netrūks.

Tėveli, tu atnešei saulę su motinėle delnuos…
Atnešei su džiaugsmu, viltimi ir meile.
Tu pats geriausias tėvelis pasaulyje!
Tėveli – su galinga, nerealiai linksma švente!!!