Kai Tu šalia – ramu, saugu ir gera,
Kai Tu toli, Tave mintim seku,
Kely pavargę, grįžtame į salą
Sutvertą iš vaikystės ir sapnų,
Kad dar kartelį prie Tavęs prisėsti,
Pažvelgt į viską Tavo akimis
Ir prie gerumo Tavo prisiliesti
Kaip, kad vaikystėj, Tėve,- širdimis.
Bėga metai kaip paukščiai pro šalį.
Raizgos raukšlės ir bąla plaukai.
Tik širdis patikėti negali,
Kad taip greit jie galėjo praeit.
Ir žvelgi tu su nuostaba kartais
Į suaugusius savo vaikus.
Negali patikėti, kad skamba
Anūkėlės balselis švelnus.
Bet gal šito žmogui pakanka –
Kad į ateitį žvelgtų ramus…
Pasaulis toks didelis, tiek daug kelių.. Juose pasiklysti man būtų baugu,
Tačiau su tavim aš keliaučiau visur – Mus žmonės pamatę sakytų:
„kur Tas linksmas vaikutis su savo tėčiu, Ar jiedu nebijo piratų piktų?“
O aš atsakyčiau: „Tėvelio ranka Bet kokį begėdį sutramdytų.
Va! Jisai dar teisingas, švelnus ir dosnus, Štai toks mano tėtis – be galo šaunus!“
Kai mažytė buvau,
Supavai liuliavai…
Kai suaugus tapau,
Patarimų davei.
Prie tavųjų pečių,
Tartum sienos tvirtos,
Prisiglausti galiu
Ir dabar nuolatos…
Akyse tavose,
Visad meilę regiu,
O smagiausia tada,
Kai mes būnam kartu!
Idealo tavy neieškojau, dėkui tau vien už tai,
Kad buvai, kad išmokei “stovėti ant kojų”
Ir visad pirmas ranką tiesei…
Kad tavieji namai tapo mano nuostabiausiu vaikystės lopšiu,
Kad parodei man pavyzdžiu savo,
Kaip išlikti žmogum tarp žmonių.
Plaukuose jau sužvilgo sidabras,
Bet tai nieko – gražesnis tapai.
Tavo meilės šypsnių paliesti
Dideli juk užaugom vaikai.
Aš už daug ką turiu tau dėkoti:
Ir už meilę, kurią man davei,
Ir už tai, kad išmokei šypsotis,
Ir už tai, kad beslystant laikei.
Galiu prie kojų tavų atsiklaupti,
Tavo ranką laikyti delne,
Tiktai viena, Tėveli, manęs neišmokei-
Kaip dėkoti nežinome Tau!
Mielas Tėveli, tavo stiprybė nugali viską, tavo meilė sušildo jausmus…
Tų žmonių, kurie tave brangina – nes brangini ir Tu mus.
Tu augini (dvi) šakas augančias iš tavo storo kamieno…
Jau greit reikės paleist rankas, o mes dėkosim savo Tėčiui…
Su nuostabia švente! Su Tėvelio dienele!
Tėveli, noriu, kad žinotum, jog esu labai laiminga būdama tavo dukra.
Linkiu, kad tavo svajonės pildytųsi,
džiaugsmingos akimirkos lydėtų kiekvieną tavo žingsnį,
o sveikata niekada nekeltų rūpesčių.
Niekada nepamiršk, koks brangus man esi! Su Tėvo diena.
Idealo tavyje neieškojau,
Dėkui tau vien už tai, kad buvai,
Kad išmokei „stovėti ant kojų“
Ir visad pirmas ranką tiesei…
Kad tavieji namai tapo mano
Nuostabiausiu vaikystės lopšiu,
Kad parodei man pavyzdžių savo,
Kaip išlikti žmogum tarp žmonių.
Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.
Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.