Velykos – viena svarbiausių ir seniausių pavasario švenčių, kuri simbolizuoja gamtos atgimimą ir Kristaus prisikėlimą. Lietuvoje ši šventė turtinga įvairiais papročiais, kurie buvo perduodami iš kartos į kartą.
Vienas pagrindinių Velykų papročių – margučių dažymas. Kiaušiniai dažomi įvairiomis spalvomis ir ornamentais naudojant natūralias priemones, tokias kaip svogūnų lukštai, burokėliai ar ąžuolo žievė. Margučiai simbolizuoja gyvybę, gamtos atsinaujinimą ir vaisingumą.
Dar vienas populiarus paprotys – margučių ridenimas. Šis žaidimas suburia šeimą ir draugus, o nugalėtoju tampa tas, kurio kiaušinis nurieda toliausiai ar išlieka nesudužęs. Taip pat vyksta margučių daužymas – du žmonės susidaužia savo kiaušiniais, o tas, kurio margutis lieka nesuskilęs – laikomas stipresniu ir sėkmingesniu.
Kai kuriose Lietuvos vietovėse gyvas tikėjimas Velykų bobute, kuri atneša vaikams dovanėles – dažniausiai saldumynus ar margučius. Vaikai palieka tuščius krepšelius, o ryte juose randa siurprizus.
Po gavėnios pasninko Velykų rytą šeimos susirenka prie gausiai nukrauto stalo. Tradiciniu patiekalu laikomas Velykų pyragas, kumpis, kiaušiniai bei įvairios salotos. Pirmiausia visi dalijasi margučiais ir linki vieni kitiems stiprybės bei sveikatos.
Kai kuriuose Lietuvos regionuose išlikę laistymosi ir supimosi papročiai. Tikima, kad per Velykas pasisupus sūpuoklėse – visus metus lydės sėkmė ir gerovė. O vaikinai laistydavo merginas vandeniu, nes manyta, kad tai suteiks grožio ir sveikatos.
Šie papročiai leidžia ne tik smagiai praleisti laiką su artimaisiais, bet ir puoselėti senąsias tradicijas, kurios iš kartos į kartą perduoda Velykų prasmę bei dvasią.