Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu,
Bus vėjeliu ir plaukus sušukuos.
Bus skarele, kai ašara nurieda,
Ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.
Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris,
Nors iš skausmo ir plyštų širdis.
Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai,
Tik sapne kai kada aplankys.
Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė,
Prieš juodą nebūtį lemties.
Sprendimo jos pakeisti niekas negali,
Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.
Kalba – tai miestas, kurio statybai kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį. – R. V. Emersonas.
Mes kalbame mažai, jeigu nekalbame apie save. – V. Hazlitas.
Jei kalba eina apie pinigus, yra tik vienas taiklus žodis: DAUGIAU!” – A. Kostolanis, Investuotojams ir spekuliantams.
Kalba yra didis, tautos statytas paminklas. – J. Jablonskis.
Kalba – mąstymo priemonė. Kalbėti bet kaip reiškia ir mąstyti bet kaip: netiksliai, apytikriai, nepatikimai. – A. Tolstojus.
Jei garsiai šauki, vadinasi, tavo kalba pernelyg skurdi ir šauksmu nori nustelbti kitų balsus. – A. de Sent-Egziuperi.
Nieko dvasingesnio nei širdingesnio už kalbą tauta neturi. Tad, jei tauta nenori prarasti to, per ką egzistuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti, kaip kad nebūtų darkoma ir griaunama jos kalba. – E. M. Arnstas.