Mintys

Mintys


Susikaupė širdy ir išmintis, ir patyrimas,
Ir nueitų dienų graži rimtis.
Tai, kas praėjo, kas jau buvo –
Kaip kraitis, dovana arba lemtis.
O būsimieji metai tegul būna
Praėjusių brandus ir ilgas tęsinys!

Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą.
Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai.

Ateinam žemėn žaisti, kaip vaikai
Ir kaip paklydę paukščiai vėl kažkur nuklystam.
Praeina greit per rasą nueiti takai
Į praeitį pažvelgiam ir daugiau negrįžtam.

Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų?
Erškėčiuotą kelią eitum,
Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.

Amžiams užsimerkė Tavo akys,
Lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.

Mirtis skausminga ir beskausmė būna,
Gyvenimas be skausmo – niekada.
Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo,
Tai tik likimo, ne žmogaus klaida.

Tik brangus prisiminimas liko,
Juodas gedulas, skaudi rauda.
Niekas kitas negalės pakeisti,
Mylimo Tėvelio niekada.

Labai užjaučiame Tave netekties valandą.
Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę,
Bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai,
O žodis “niekada” vis žeidžia tolstant praradimui.

Netektis. O gal žvaigždė?
Išsivedė brangiausią žmogų.
Lemtis. O gal gyvenimas?
Paliko begalinį skausmą.

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
Brangiausi žmonės eina ir palieka
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa,
Ir atminty gyvi išlieka.

Nebeišgirsit jau daugiau tėvelio balso,
Tik paliks atminty jo žodžiai ištarti.
Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos,
Ir paliko vien sielvartas širdy.

Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla < …>, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, < …> ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis. – A. Baranauskas.

Pasakykit, žmonės, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūs.
Erškičiuotą kelią eitum šimtą mylių,
Kad jisai pareitų vėlei į namus.

Nieko dvasingesnio nei širdingesnio už kalbą tauta neturi. Tad, jei tauta nenori prarasti to, per ką egzistuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti, kaip kad nebūtų darkoma ir griaunama jos kalba. – E. M. Arnstas.

Išėjo iš kur negrįžta niekas,
Palikęs svajones, godas, namus.
Visiems širdy gėla gili išlieka,
Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

Rodo 91–105 of 1397 posts