Mintys

Mintys


Skiriantis su gyvenimu mirties baimės nėra, ir jeigu kas priešinasi ir virpa, tai tik pats kūnas, pats kraujas, o protas ir visa, kas sudaro žmogaus sąmonę, būna pasyvus, šaltas liudininkas… – E. Kapijevas.

Palinguoki, vėjau, diemedžio šakelę,
Kad ji sušlamėtų liūdesiu giliu.
Jau nebepažvelgsiu į gimtinės kelią,
Prisikelti amžiams aš nebegaliu.

Jus palietė tamsa ranka vėsia,
Dabar jokia užuojauta neguodžia,
Nebent viltis, kad neišnyks dvasia,
Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai.

Tebūna visko. Visko žmogui reikia,
O kad laimingas būtų – tiek nedaug.
Jei nori, kad sėkmė ateitų,
Tu garsiai, garsiai ją pašauk.
Ir nebijok nusišypsoti žmogui,
Rimtumo jau ir taip gyvenime gana.
Tuomet pasaulis geras pasidaro,
Ateis ir laimė lyg šviesi diena.

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų.
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy,
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.

Nors metai jau nusinešė daug džiaugsmo ir svajonių,
Nors smilkiniuos pražydo jau plaukų sruogelės sidabru.
Laiminga būk, sulaukus šitiek metų,
Kurie ne vien tik rūpesčius, ir laimę atnešė kartu.

Ilgas kelias dar buvo keliauti,
Bet kodėl Tu taip greit pražuvai?
Gyvenimui vainiką pynei,
Bet nebaigtą jį palikai.

Susikaupė širdy ir išmintis, ir patyrimas,
Ir nueitų dienų graži rimtis.
Tai, kas praėjo, kas jau buvo –
Kaip kraitis, dovana arba lemtis.
O būsimieji metai tegul būna
Praėjusių brandus ir ilgas tęsinys!

Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą.
Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai.

Ateinam žemėn žaisti, kaip vaikai
Ir kaip paklydę paukščiai vėl kažkur nuklystam.
Praeina greit per rasą nueiti takai
Į praeitį pažvelgiam ir daugiau negrįžtam.

Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli,
Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų?
Erškėčiuotą kelią eitum,
Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.

Amžiams užsimerkė Tavo akys,
Lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.

Mirtis skausminga ir beskausmė būna,
Gyvenimas be skausmo – niekada.
Ir jeigu toks gyvenimas sugriuvo,
Tai tik likimo, ne žmogaus klaida.

Mes negalime užpildyti Jūsų netekties,
Bet norime pasidalinti Jūsų skausmu.
Mes negalime pakeisti lemties,
Bet norime palengvinti jos kelią.
Mes negalime įveikti būties,
Bet norėtume padėti savo buvimu.

Žmogus – tik žemės svečias,
Ir turi jis sugrįžt namo.
Bet kaip sunku išleisti jį į kelią,
Kuriuo negrįžta niekas atgalios.

Rodo 76–90 of 1397 posts