Mintys

Mintys


Vertingiausia gyvenime – tai galimybė pasirinkti mirtį, bent jau tam, kad nebūtum pritvotas, kaip kokia žiurkė ar nebūtum prismaugtas, kai dar nesi tam pasirengęs. – E. M. Remarkas.

Užsidegė žvaigždė ir vėl užgęso,
Dangus tik žėri amžinai.
Tu sušukai esu – mes esam,
O aidas atkartojo kaip trumpai.

Visos mūsų maldos kasdieninės,
Viešpatie, duok tėviškės dangaus.
Tik tenai pailsusios krūtinės,
Po visų kelionių atsigaus.

Jei dar įmanoma tave paguosti,
Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim.
Tik žmogui skausmą pažaboti,
Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.

Kapų tyla ir juoda žemelė amžinam poilsiui priglaudė mylimą mamą.
Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos artimiesiems.

Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis,
To sopulio niekam neišmatuoti.
Gyvybės kainą žino tik mamos širdis,
Kuri nemoka imti, o tik duoti.

Tebūna visko. Visko žmogui reikia,
O kad laimingas būtų – tiek nedaug.
Jei nori, kad sėkmė ateitų,
Tu garsiai, garsiai ją pašauk.
Ir nebijok nusišypsoti žmogui,
Rimtumo jau ir taip gyvenime gana.
Tuomet pasaulis geras pasidaro,
Ateis ir laimė lyg šviesi diena.

Jūs likote tarsi kažko netekę,
O juk, tiesa – netekote tiek daug.
Uždekite širdy dar vieną žvakę,
Ir atsitieskite skausme.

Nors metai jau nusinešė daug džiaugsmo ir svajonių,
Nors smilkiniuos pražydo jau plaukų sruogelės sidabru.
Laiminga būk, sulaukus šitiek metų,
Kurie ne vien tik rūpesčius, ir laimę atnešė kartu.

Palinguoki, vėjau, diemedžio šakelę,
Kad ji sušlamėtų liūdesiu giliu.
Jau nebepažvelgsiu į gimtinės kelią,
Prisikelti amžiams aš nebegaliu.

Susikaupė širdy ir išmintis, ir patyrimas,
Ir nueitų dienų graži rimtis.
Tai, kas praėjo, kas jau buvo –
Kaip kraitis, dovana arba lemtis.
O būsimieji metai tegul būna
Praėjusių brandus ir ilgas tęsinys!

Jus palietė tamsa ranka vėsia,
Dabar jokia užuojauta neguodžia,
Nebent viltis, kad neišnyks dvasia,
Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai.

Ateinam žemėn žaisti, kaip vaikai
Ir kaip paklydę paukščiai vėl kažkur nuklystam.
Praeina greit per rasą nueiti takai
Į praeitį pažvelgiam ir daugiau negrįžtam.

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų.
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy,
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.

Ilgas kelias dar buvo keliauti,
Bet kodėl Tu taip greit pražuvai?
Gyvenimui vainiką pynei,
Bet nebaigtą jį palikai.

Rodo 76–90 of 1397 posts