Ant medžių jau baltuoja sniegas
Ir linksta šakos žemės link.
Kalėdų rytas, bet aš vienas
Ir nieko nebėra aplink.
Baltieji bokštai siekia dangų —
Kalėdų rytas šerkšnuose.
Apgaubk mane Tu meilės rankom,
O aš bučiuosiu vien Tave.
Tegu šventinių žvakių liepsnose sudega visi vargai ir nesėkmės,
O ugnies šiluma Kūčioms teatneša santarvę, meilę ir tikrus draugus.
Speigas rūstus ir baltoji pūga,
Miega lyg meškos po lapų krūva.
Senelis Kalėdų, spjovė į šaltį,
Kinko kalėdinę žąsį į valtį.
Jo pareiga – net jei sniego nebus,
Mus aplankyt mažus ir senus.
Linksmų ir laimingų Šv. Kalėdų!
Baltom baltom pėdutėm per pusnis gilias,
Brenda tas Kalėdų sapnas nusinešdamas šalnų gėles.
Tu nemiegok, žiūrėk plačiom akim,
Gal pamatysi Senį Šaltį su didelėm ausim.
Tos gležnos sniego pilys, fantazijų kalnai,
Tos gražios eglės, kalėdiniai žaislai,
Tos mielos mintys, linkėjimai karšti,
Lai jos aplanko Tavo širdį.
Gražių Šv. Kalėdų!
Kokia tyli Šventų Kalėdų šventė,
Užsnūdus žemė sniego pataluos.
Virš žemės skaisčios žvaigždės pasilenkę,
Užmigusiam lopšinę uždainuos.
Kai užges paskutinė žvaigždutė,
Kai saulutė pro rūką tekės,
Pasibels ir į Tavo širdutę,
Tas stebuklas Kūčių nakties. Su Šv. Kūčiomis.
Dega žvakės ant eglutės,
Vartos antis ant lėkštutės.
Eina senis, vos ropoja,
Bet dovanėles dovanoja,
Jeigu geras tu buvai,
Gausi šližikų dykai!
Krinta baltos snaigės, sukasi ratu,
Aš ir besmegeniu siurbiame kartu.
Griuvo besmegenis, o ir aš sykiu,
Tau linksmų Kalėdų, linkime abu!