Mintys

Mintys


Susikaupė širdy ir išmintis, ir patyrimas,
Ir nueitų dienų graži rimtis.
Tai, kas praėjo, kas jau buvo –
Kaip kraitis, dovana arba lemtis.
O būsimieji metai tegul būna
Praėjusių brandus ir ilgas tęsinys!

Jus palietė tamsa ranka vėsia,
Dabar jokia užuojauta neguodžia,
Nebent viltis, kad neišnyks dvasia,
Kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai.

Ateinam žemėn žaisti, kaip vaikai
Ir kaip paklydę paukščiai vėl kažkur nuklystam.
Praeina greit per rasą nueiti takai
Į praeitį pažvelgiam ir daugiau negrįžtam.

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli,
Kad sielvartą sušildytų, paguostų.
Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy,
Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.

Ilgas kelias dar buvo keliauti,
Bet kodėl Tu taip greit pražuvai?
Gyvenimui vainiką pynei,
Bet nebaigtą jį palikai.

Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą.
Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai.

Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė,
Prieš juodą nebūtį lemties.
Sprendimo jos pakeisti niekas negali,
Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.

Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris,
Nors iš skausmo ir plyštų širdis.
Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai,
Tik sapne kai kada aplankys.

Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu,
Bus vėjeliu ir plaukus sušukuos.
Bus skarele, kai ašara nurieda,
Ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.

Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla < …>, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, < …> ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis. – A. Baranauskas.

Tik brangus prisiminimas liko,
Juodas gedulas, skaudi rauda.
Niekas kitas negalės pakeisti,
Mylimo Tėvelio niekada.

Nieko dvasingesnio nei širdingesnio už kalbą tauta neturi. Tad, jei tauta nenori prarasti to, per ką egzistuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti, kaip kad nebūtų darkoma ir griaunama jos kalba. – E. M. Arnstas.

Labai užjaučiame Tave netekties valandą.
Nors, atrodo, žinom išėjimo neišvengiamybę,
Bet tai visada užklumpa skaudžiai, netikėtai,
O žodis “niekada” vis žeidžia tolstant praradimui.

Jei garsiai šauki, vadinasi, tavo kalba pernelyg skurdi ir šauksmu nori nustelbti kitų balsus. – A. de Sent-Egziuperi.

Netektis. O gal žvaigždė?
Išsivedė brangiausią žmogų.
Lemtis. O gal gyvenimas?
Paliko begalinį skausmą.

Rodo 91–105 of 1397 posts