Mintys

Mintys


Visos mūsų maldos kasdieninės,
Viešpatie, duok tėviškės dangaus.
Tik tenai pailsusios krūtinės,
Po visų kelionių atsigaus.

Jei dar įmanoma tave paguosti,
Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim.
Tik žmogui skausmą pažaboti,
Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.

Kapų tyla ir juoda žemelė amžinam poilsiui priglaudė mylimą mamą.
Dalijamės skausmu ir nuoširdžius užuojautos žodžius skiriame jos artimiesiems.

Tokia skaudi ir netikėta ši mirtis,
To sopulio niekam neišmatuoti.
Gyvybės kainą žino tik mamos širdis,
Kuri nemoka imti, o tik duoti.

Tebūna visko. Visko žmogui reikia,
O kad laimingas būtų – tiek nedaug.
Jei nori, kad sėkmė ateitų,
Tu garsiai, garsiai ją pašauk.
Ir nebijok nusišypsoti žmogui,
Rimtumo jau ir taip gyvenime gana.
Tuomet pasaulis geras pasidaro,
Ateis ir laimė lyg šviesi diena.

Jūs likote tarsi kažko netekę,
O juk, tiesa – netekote tiek daug.
Uždekite širdy dar vieną žvakę,
Ir atsitieskite skausme.

Liko nuotraukos, rūbai, daiktai,
Liko skausmas, širdis sužeista,
O gyvent ir toliau privalai,
Leidus laikui paguosti Tave.

Mes kalbame mažai, jeigu nekalbame apie save. – V. Hazlitas.

Kalba – tai miestas, kurio statybai kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį. – R. V. Emersonas.

Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė,
Prieš juodą nebūtį lemties.
Sprendimo jos pakeisti niekas negali,
Dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.

Nepareis, nesugrįš, nepabels į duris,
Nors iš skausmo ir plyštų širdis.
Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai,
Tik sapne kai kada aplankys.

Ji gyvens gėlės kiekvienu žiedu,
Bus vėjeliu ir plaukus sušukuos.
Bus skarele, kai ašara nurieda,
Ir tik sapne paguodos ranką bepaduos.

Kalba yra žmogaus dvasios organas, žmogaus minties ir jausmo išraiška, ja kalbančios genties visuomeninio ir privačiojo gyvenimo veidrodis, genties intelektualinių ir moralinių vertybių saugykla < …>, ryšys, siejantis laiką ir erdvę, vienijantis visas kartas ir asmenybes, individus, < …> ir kartu – gyvas, tradicinis svarbiausių įvykių bei genčių tarpusavio santykių metraštis. – A. Baranauskas.

Tik brangus prisiminimas liko,
Juodas gedulas, skaudi rauda.
Niekas kitas negalės pakeisti,
Mylimo Tėvelio niekada.

Nieko dvasingesnio nei širdingesnio už kalbą tauta neturi. Tad, jei tauta nenori prarasti to, per ką egzistuoja, turi nieko kito taip nežiūrėti, kaip kad nebūtų darkoma ir griaunama jos kalba. – E. M. Arnstas.

Rodo 91–105 of 1397 posts