Juokingi tostai

Teisia vyriškį už tai, kad jis pro trečio aukšto langą išmetė šaldytuvą, kuris krisdamas nukirto žmogui koją.
– Kaltinamasis, – sako teisėjas, – papasakokite, kaip viskas buvo.
– Grįžtu rytą iš komandiruotės, – pradeda dėstyti kaltinamasis, – įeinu į kambarį… Žmona išsigandusi, visa perbalusi kaip drobė balčiausia… „Kur jis?“ – supykęs klausiu. Ji tyli. Matau, į kiemą vedančios durys atviros. Puolu prie lango, atidarau, žiūriu, jis – štai va šitas, kuris skųstis nesigėdija… Jis, savo nuogybę tik trumpikėmis pridengęs, bėga pro langą. Aš susijaudinęs griebiu šaldytuvą ir metu jam ant galvos. Gaila, nepataikiau, šaldytuvas tik koją prispaudė.
Teisėjas žvilgtelėja į nukentėjusįjį:
– Žodis jums!
Nukentėjusysis prieina šlubuodamas ir sako:
– Ponai teisėjau, kasryt, prieš eidamas į darbą, aš bėgioju… Gegužės dvidešimtąją, kaip ir visada, ryte risnoju savo maršrutu… Staiga iš viršaus kažkas švilpia. Dirsteliu aukštyn… Jergutėliau, šaldytuvas lekia. Vos spėjau išsisukti…
Į salę už parankės įveda vyrą. Jo rankos ir kojos sugipsuotos. Liudininkas sako:
– Sėdžiu aš ramiai šaldytuve…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie savo namuose neturi visų nelaimių kaltininko – šaldytuvo.

Kartą susirinkusi minia, besiklausydama didžio išminčiaus pamokymų, ėmė jo klausinėti ir prašyti praktiškų patarimų. Tarp kitų klausimų buvo ir toks:
– Sakyk, gerbiamasis, kaip išsigydyti ir gyvenime nebedaryti nuodėmių?
Išminčius, išgirdęs tokį keistą klausimą, nesutriko ir taip patarė:
– Prisirauk paklusnumo šaknies, prisiskink dvasios tyrumo žiedų, prisiskabyk kantrybės lapų, nuraškyk nuoširdu-mo vaisių, jokiu būdu neliesk svetimoteriavimo vyno! Viską sudžiovink susilaikymo pasninku, sudėk gerų darbų keptuvėn, suvilgyk atgailos ašaromis, pasūdyk artimo meilės druska, pridėk dosnumo, apibarstyk susitaikymo milteliais, įmaišyk nuolankumo ir nusižeminimo pagardo ir kasdien vartok po tris šaukštus didesnei Dievo garbei ir šlovei. Renkis teisuolio drabužiais, pamiršk tuščią tauškalynę, nes vėl peršalsi ir sunkiai susirgsi nuodėme.
Mes žinome, kad nėra receptų nuo nuodėmių. Užtat ir pakelkime taures – vis tiek šventi nemirsime.

Žymiam advokatui pasiūlė ginti žmogų, kaltinamą žmogžudyste. Po pasimatymo su juo advokatas atsisakė jį ginti. Į kolegos paklausimą „kodėl“, šis atsakė:
– Matote, aš padariau išvadą, kad pagal savo finansinę padėtį jis neturėjo jokios teisės įvykdyti panašų nusikaltimą.
Vyko teismo procesas. Vienos pusės advokatas, sakydamas liepsningą kalbą, vis stabteldavo, prisipildavo iš grafino vandens ir išgerdavo. Priešingos pusės advokatas klausėsi ir neištvėręs pasakė:
– Pirmą kartą matau, kad vėjinį malūną varo vanduo.
Žymus advokatas garsėjo tuo, kad sugebėdavo bet kokią bylą ištęsti iki begalybės. Kartą į jį kreipėsi klientas prašydamas laimėti labai sudėtingą bylą.
– Kaip jūs manote, – paklausė jis, – ar aš pralaimėsiu šią bylą?
Advokatas jį nuramino:
– Jūs nepralaimėsite, bet jūsų vaikaitis – būtinai.
Tad siūlau pakelti tostą už mūsų visame pasaulyje pagarsėjusią teisėtvarką, kuri irgi sugeba svarbiausias bylas tęsti iki begalybės.

Išeina į pievelę Jėzus Kristus ir šventas Petras žaisti golfo. Šventasis Petras smūgiuoja ir… nepataiko į duobutę, nors smūgis gana tikslus. Smūgiuoja Jėzus Kristus. Smūgis stiprus, tik jau labai netikslus. Kamuoliukas nulekia pamiškėn. Tuo metu iš miškelio išbėga kiškis, kamuoliukas trinkt ir pataiko į jį. Kadangi smūgis buvo labai stiprus, kiškis krinta it kulkos pakirstas, o kamuoliukas įsivelia į jo kailį.
Dangaus žydrynėje sklando erelis. Staiga jis pamato gulintį kiškį, sminga žemyn, nagais čiumpa kiškį ir pakyla aukštyn. Tuo metu iš miško išeina medžiotojas, pamato erelį, greit nusitaiko, pykšt! Krisdamas erelis paleidžia kiškį, iš jo kailio išslysta kamuoliukas ir krinta tiesiai į golfo duobutę pievelėje. Jėzus Kristus pakelia akis į dangų ir maldaudamas sako:
– Mano Tėve, pagaliau leisk man pačiam pažaisti.
Tad pakelkime taures už tuos žaidimus, kuriuos mes mėgstame žaisti.

Staiga mirė didžiulės firmos vienas iš savininkų. Rytą jis atėjo į darbą, o dabar štai jau karste. Tardytojas apklausinėja vienintelę liudininkę – sekretorę, tą ankstų rytą mačiusią savo viršininką.
– Prašom papasakoti viską, ką žinote, – pasakė Temidės tarnas, pasiruošęs užrašyti kiekvieną svarbią detalę.
– Pone tardytojau, – atsiduso jauna, dailutė panelė aukštai permesdama kojytę ant kitos kojytės. – Jis atvažiavo, įėjo į kabinetą, paskui paskambino, kad užeičiau. Ant stalo prieš mane padeda penkiasdešimt litų ir apkabina mane. Aš tyliu. Jis padeda ant stalo šimtinę ir pabučiuoja. Aš tyliu. Jis išsitraukia šimtą dolerių ir paglosto mano krūtinę. Aš tyliu. Mano viršininkas meta kitą šimtinę ir jo ranka nuslenka žemyn. Aš tyliu. Nebežinau, ką daryti, ką atsakyti. O jis karštai alsuoja, nebežino, kiek toliau ant stalo bedėti ir pradeda mekenti: „Na, na, supranti, supranti… Kiek imtum, jeigu, jeigu ką daugiau…“ Aš užuominas supratau, todėl teisybę ir pasakiau: „Kaip ir iš visų – penkiasdešimt litų“.
Po šių mano žodžių jis ir nuvirto.
Pakelkime taures už tai, kad mūsų nepražudytų baisūs netikėtumai.

Vienas amerikietis, paklaustas kas yra laisvė, atsakė:
– Laisvė – tai galimybė veikti ką nori, nekreipiant dėmesio į nieką, išskyrus: žmoną, policiją, šefą, draudimo įstaigą, federalinę valdžią, vietinę valdžią ir kaimynus.
Tad pakelkime taures už laisvę!

Gyveno trys draugės. Numirė. Pateko į dangų. Stovi prie rojaus vartų, beldžia ir niekas jų neįleidžia. Viena ir sako:
– Tegul ant šios tvoros atsiranda tiek šakelių ir lapeliu, kiek aš kartų buvau neištikima vyrui žemėje.
Pirmai ant tvoros atsirado vienas kitas lapelis ir šakelė. Bandė lipti, bet niekaip negalėjo perlipti. Antrai truputį daugiau lapelių ir šakelių. Sunkiai lipo, bet perlipo. O trečiai išaugo daug šakelių ir lapelių, todėl jį be didelio vargo perlipo per tvorą ir pateko į rojų.
Tad išgerkim už tas moteris, kurios ir žemėje sau tiesia kelia į rojų.

Suvalkietis įsimylėjo šaunią merginą. Vieną dieną ji ir sako:
– Šiandien vakare tėvai žada eiti į svečius. Mudu galėsime pabūti vienui vieni. Kai jie išeis, aš mesiu monetą į lango stiklą, tu išgirsi skambtelėjimą ir ateisi pas mane.
Sutartu laiku mergina meta monetą į lango stiklą. Praslenka ištisa valanda, bernužėlis nesirodo. Sunerimusi ji atidaro langą ir pašaukia vaikiną vardu.
– Aš čia, mieloji! – atsiliepia balsas iš apačios.
– Negi negirdėjai, kaip nukrito moneta?
– Aišku, girdėjau.
– Tai kas atsitiko?
– Štai visa valanda aš ieškau tos monetos ir negaliu surasti.
Tad pakelkime taures už čia esančius suvalkiečius!

Valdovas įsakė savo vergui papjauti avinėlį ir vaišių stalui iškepti pačią geriausią mėsą. Vergas taip ir padarė: patiekė avinėlio širdį ir liežuvį. Kitą dieną šeimininkas vergui įsakė pietums patiekti pačią blogiausią avinėlio mėsą. Vergas ir šį kartą patiekė širdį bei liežuvį.
– Kaip tai suprasti? – nustebo šeimininkas. – Paaiškink!
– O valdove, – nusilenkdamas pasakė vergas, – kas gali būti vertingesnio už širdį ir liežuvį, jeigu jie panaudojami švariems ir kilniems tikslams… Ir kas gali būti blogiau, kai širdis bei liežuvis panaudojami blogiui?
Tad pakelkime taures, kad širdis ir liežuvis tarnautų kilniems tikslams.

– Mieloji ponia, – pasakė žmogus. – aš galiu padaryti kiekvieną moterį laiminga.
– Kas jūs toks? Burtininkas? Stebukladaris?
– Ponia, aš – moteriškų drabužių siuvėjas.
Tikrai, geras siuvėjas mus puošia, geru drabužiu apsirengę mes ne tik puošnūs, gerai jaučiamės, esame labiau pasitikintys ir, kaip sau norite, savotiškai laimingi. Tačiau ne visada mes patenkinti siuvėjo darbu. Šit, pavyzdžiui, ateina pas siuvėją klientas ir pareiškia:
– Tik porą kartų apsivilkau tamstos siūtą švarką, o viena siūlė ėmė ir … iširo.
Norėdamas išsisukti nuo nemalonumų siuvėjas ramiai atsako:
– Bet matote, pone, kaip stipriai prisiūtos sagos.
Siuvėjas sukirpinėjo drabužį kažkokiam turkui. Tas atidžiai sekė, kad meistras nepavogtų gabalo medžiagos. Staiga siuvėjas garsiai tik drikst orą! Turką pagavo toks juokas, kad jis net atsilošė užsimerkęs. Siuvėjas pasinaudojo šia akimirka ir paslėpė gabalą medžiagos. Turkas išsitiesia, šypsosi ir sako:
– O meistre, padaryk taip dar kartą!
– Negalima, – atsakė siuvėjas, – drabužis bus per ankštas.
Tad pakelkime taures už mus aprengiančius žmones, kurių dažniausiai tinkamai neįvertiname.

Rojuje, ant degtinės upės kranto sėdi trys vyrai. Ne šiaip sau sėdi, o geria, valgo, šnekučiuojasi. Staiga pribėga kažkoks žmogelis ir prašo:
– Greičiau įpilkite man išgerti.
Vyrai įpila. Tasai vienu mauku išgeria ir nubėga. Trijulė tęsia pokalbį, išgeria, užkanda… Staiga vėl pasirodo tas vyrukas.
– Bičiuliai, vyreliai gerieji, paskubėkite! Įpilkite man taurelę!
Įpila. Tas makt išgeria ir vėl nubėga. Po kelių minučių bėgūnas vėl atšniokštuoja.
– Ko tu čia bėgioji pirmyn atgal? – nesupranta vyrai. – Sėsk šalia, išgersime, pakalbėsime.
– Neturiu laiko… Gal kitą kartą, – atsiprašinėja keistuolis. – Aš juk dar guliu reanimacijoje.
Tad pakelkime taures už pakibusius tarp Dangaus ir Žemės.

Eina žmogus gatve ir visą laiką pliauškina delnais.
– Ką čia tamsta veiki? – susidomėjęs paklausė praeivis.
– Vaikau krokodilus.
– Bet juk čia nėra jokių krokodilų.
– Todėl ir nėra, kad juos išvaikau.
Staiga beprotis gatvėje ėmė vaikyti žmones. Jį sugavo ir nuvedė į policiją. Atvestasis tuojau nurimo ir grįžo jam sveikas protas. Policijos komisaras jo paklausė:
– Įdomu, kaip tai įvyko, kad tamsta staiga pasveikai.
– Pone viršininke, aš jūsų bijau! – atsakė žmogelis.
– Kodėl manęs bijai?
– Todėl, kad tamsta turi proto mažiau, o jėgos daugiau negu aš.
Pakelkime taures už jėgą, kuri daro stebuklus.

Įstaigos pobūvyje, į kurį darbuotojai atvyko su žmonomis, viena ponia klausia stalo kaimyno:
– Ar jūs esate mano vyro viršininkas?
– Ne, malonioji ponia.
– Tuomet prašau tuojau pat atitraukti ranką nuo mano kelių.
Siūlau tostą už viršininkus, kuriems paprastai leidžiama ir tai, kas neleidžiama kitiems.

Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė.
Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi!