Gimtadienio tostai

Išgerkim už tai, kad rytoj pabrangtų buteliai taros supirktuvėje.

Jaunas žurnalistas netaktiškai paklausė įžymios artistės, kiek jai metų.
– Neprisimenu, – atsakė artistė.
– Kaip, jūs nežinote kiek jums metų? — stebėjosi jaunas žurnalistas.
– O aš jų neskaičiuoju. Aš, pavyzdžiui, skaičiuoju pinigus, brangakmenius, nes juos gali pavogti. O mano metų niekas nepavogs!
Tad pakelkime taurę už nepavagiamą mūsų turtą – mūsų metus!

Su metais pajuntame gyvenimo kainą,
Su metais jausmai užsigrūdina.
Juk, būna, pavasarį šalnos užeina,
Ir būna pavasaris rudenį.

Kad nuramint gyvenimui širdį,
Išsaugot liepsnojančią jauną,
Ir meilė, kaip saulė sušildo,
Tos šalnos rudens neužgauna.

Su metais ir vingiai kely išsiskiria,
Širdis ir jausmai užsigrūdina.
Todėl nešk savo pavasarį šviesų,
Kaip spalvotą gyvenimo rudenį.

Te sekundės Jūsų nušvinta minčių aušroje,
Te minutės nubėga svajonių takais.
Tegu valandos Jūsų ištirpsta vilties ugnyje,
Tegu dienos nušvinta laimės žiburiais.

Te savaitės Jūsų klega su brangiais draugais,
Tegu mėnesiai prabyla permainų balsais.
Tegu metai Jūsų kvepia pergalių žiedais,
Te gyvenimas lyg knygoj susirašo sakiniais
– Nuoširdžiais, prasmingais ir darniais…

Ko tau palinkėti? Meilės, gal sveikatos, laimės, kaip pasaulis, didelės.
Džiaugsmo, gal sėkmės? Gal šimto metų? O gal visko po truputį iš eilės.

Mielasis bičiuli, gražiai gyveni.
Štai stalas nukrautas, bokalai pilni!
Žmonelės meilumas, linksmumas svečių,
Išgert už Tave ligi dugno kviečiu.

Žmogus nežino, kad jis panašus į velnią:
Keikiasi velniškai,
Myli velniškai,
Geria velniškai.
Tad gyvenk taip, kad galėtum pasakyti:
Man velniškai gera.

Linkiu, kad tavo akys skausmo nematytų,
Ir lūpas puoštų šypsena gera.
O jei skaidrus lašelis į skruostą nukristų,
Linkiu, kad tai būtų tik džiaugsmo ašara tyra.

Žvėrių karalius paskelbė sausąjį įstatymą. Įsakė jis žvėrims kasdien susirinkti į miško aikštelę ir pasitikrinti. Kitą dieną, atvykę į patikrinimą, visi žvėrys buvo blaivūs, tiktai zuikis girtas.
– Zuiki puiki, kodėl tu girtas? – klausia liūtas.
– O valdove, atleisk man! – sulemeno zuikis. – Švenčiau uošvės gimtadienį.
– Tiek jau to! – geraširdiškai pasakė liūtas. – Pirmą kartą atleidžiu. Bet, kad daugiau tavęs girto nepamatyčiau.
Antro patikrinimo metu ir vėl visi žvėrys blaivūs, tik zuikis iš girtumo žvairas.
– Zuiki puiki, tu ir vėl girtas! – riaumoja liūtas.
– Atleisk, visagali žvėrių karaliau! Sūnelis gimė, aplaistėme.
– Žiūrėk tu man! Trečią kartą nedovanosiu!
Trečio patikrinimo metu visi žvėrys blaivūs, tik zuikio nėra. Eina liūtas jo ieškoti. Žiūri, ogi iš liūno zuikio tik ausys bekyšančios. Ištraukia liūtas zuikį iš vandens, o nuo jo jau iš tolo svaigalais trenkia.
– Žvairy, vėl tu gėrei? – suriko liūtas.
– Tu, liūte, savo žvėrims sausąjį įstatymą sugalvojai… O mes – žuvys. Tu mūsų neliesk!
Pakelkime taures, už šią gražią šventę ir kad dar neįvestas sausasis įstatymas.

Gerkime gyvenimą kaip taurų vyną,
Gerkim iš pačių gražiausių taurių –
Niekam laikas metų negrąžina,
Kad galėtum viską vėl pradėt iš naujo.
Pakelkim taures už gyvenimą!

Su Gimimo diena, su džiaugsminga švente,
Bėga dienos taip greit, ir tu jau ne maža!
Linkim Tau daug draugų, daug gražių dovanų,
Skanų tortą ragauti, ir svajonių drugelį pagauti!

Ėjo kartą asilas dykuma. Išsekęs, ištroškęs, jau kelinta diena nei valgęs nei gėręs. Staiga prieš savo akis jis išvydo upelį, o šalia jo – šieno kupetą. “Ką daryti – ar pirmiau pavalgyti, ar išgerti”, – vis galvojo asilas. Galvojo galvojo, kol visai išseko ir numirė.
Todėl nebūkim asilais ir pirmiausiai išgerkim!

Ant Tavo gyvenimo kelio,
Lai byra gražiausi žiedai.
Iš jų pasirinki tik vieną,
Kuris Tau žydės amžinai.

Gimtadienis – pati gražiausia šventė,
Gyvenimas – toks mielas, nuostabus.
Gražiausi metai dar nepragyventi,
Gražiausi metai tie, kurie dar bus.