Juokingi tostai

Kaltinamieji teisme neretai išgirsta ir įžeidimų, ne tik kaltinimų. Tačiau pasitaiko, kad ir kaltinamieji atkerta teisėjui, kad nors imk ir naują bylą kelk už garbės įžeidimą.
Štai keletas istorijų, kurios labai panašios į anekdotus.
Teisėjas graudena:
– Kaltinamasis, jūs toks inteligentiškas žmogus, toks…
– Gaila, pone teisėjau, kad aš negaliu atsakyti jums tuo pačiu komplimentu. Juk aš prisiekiau sakyti tik teisybę.
Teisėjas kaltinamajam sviedžia:
– Tamstos veide aš matau niekšą!
Kaltinamasis atšauna:
– Tikrai? O aš lig šiol nežinojau, kad mano veidas – veidrodis.
– Ar buvote teistas? – paklausė teisėjas.
– Vieną kartą… Tai įvyko dėl mano advokato silpnos kvalifikacijos, o ne dėl mano kaltės.
– Pasitaiko… Užjaučiu jus.
– Nėra už ką, pone teisėjau. Anuomet mano advokatu buvote jūs.
Pakelkime taures už drąsius teisinamuosius.

Senoji Sparta garsėjo sveika gyvensena bei žmonių stiprybę palaikančiu maistu. Sirakūzų valdovas, norėdamas pasimėgauti sveikatinguoju spartiečių maistu, už didelius pinigus išsikvietė geriausią anos šalies virėją. Šis išvirė sriubą, į kurią įdėjo mėsos gabaliuką, riebalų, rūgšties. Srėbalą pasūdė. Ir jokių kitokių pagardų ar prieskonių nedėjo.
Paragavo Sirakūzų valdovas šios sriubos, susiraukė ir atstūmė valgį nuo savęs. Spartos virėjas jam ir sako:
– Žinau, šiam valgiui trūksta pagrindinio pagardo…
– Kokio! – sušuko tironas.
– Prieš valgį reikia padirbėti iki devinto prakaito, – pasigirdo atsakymas.
Pakelkime taures už tuos, kurie maistą gardinasi geriausiu prieskoniu.

Įtraukė vieną žmogų vandens sūkurys ir nunešė. Krante susirinko žmonės, bet padėti niekas negalėjo – per daug srauni buvo kalnų upė. Atbėgo kažkoks žmogus, ėmė verkti, plaukus rautis. Žmonės nusprendė, kad tai nuskendusiojo brolis arba labai artimas žmogus, ir ėmė jį guosti.
– Kartu su skenduoliu mano pypkė dingo! – nenusiramino jis. – Būtų iš pradžių ją grąžinęs, tai tegul nors velniop prasmenga!
Pakelkim bokalus už tai, kad mes žmones labiau mylėtume, negu daiktus!

Vilniečiai vyras su žmona Ignalinos rajone susirado ūkininką, gyvenantį paežerėje netoli miško. Gražios vietos suviliojo turtingus vasarotojus. Sutuoktiniai išsinuomojo erdvų kambarį. Vieną gražią dieną pasivaikščioję jie ūkininko paklausė:
– Sakykite, kodėl vienos bulvės žydi baltai, kitos violetine spalva?
Ūkininko, matyt, būta išdaigininko ir jis šypsodamasis per ūsą atsakė:
– Matote, violetine spalva žydi neskustos bulvės, o balta – skustos.
Poilsiautojo žmona pasisuka į vyrą ir sako:
– O tu šito nežinojai…
Kitą dieną poilsiautoja ūkininko paklausė, kur dėti maisto atliekas. Jis jai pasisiūlė parduoti paršelį. Vilniečiai taip ir padarė. Gavo tvarte aptvarą, augino ramų gyvulėlį, pakasydavo. Paršelis prijunko prie vasarotojų ir iš tolo juos sveikindavo savo kriuksėjimu. Laikas greitai prabėgo. Rudeniop vasarotojai paklausė ūkininko, ar jis nenorėtų nusipirkti jų auginto paršo.
– Taip sakant, priklauso nuo kainos… – numykė ūkininkas.
– Mes už jį jums sumokėjome aštuoniasdešimt litų, – atsakė vilnietė. – Bet kadangi visą vasarą juo naudojomės, tai parduosiu jį už keturiasdešimt litų. Sutinkate?
Tad pakelkime taures už tai, kad panašūs miestiečiai nesistengtų kelti Lietuvos žemės ūkio!

– Mieloji ponia, – pasakė žmogus. – aš galiu padaryti kiekvieną moterį laiminga.
– Kas jūs toks? Burtininkas? Stebukladaris?
– Ponia, aš – moteriškų drabužių siuvėjas.
Tikrai, geras siuvėjas mus puošia, geru drabužiu apsirengę mes ne tik puošnūs, gerai jaučiamės, esame labiau pasitikintys ir, kaip sau norite, savotiškai laimingi. Tačiau ne visada mes patenkinti siuvėjo darbu. Šit, pavyzdžiui, ateina pas siuvėją klientas ir pareiškia:
– Tik porą kartų apsivilkau tamstos siūtą švarką, o viena siūlė ėmė ir … iširo.
Norėdamas išsisukti nuo nemalonumų siuvėjas ramiai atsako:
– Bet matote, pone, kaip stipriai prisiūtos sagos.
Siuvėjas sukirpinėjo drabužį kažkokiam turkui. Tas atidžiai sekė, kad meistras nepavogtų gabalo medžiagos. Staiga siuvėjas garsiai tik drikst orą! Turką pagavo toks juokas, kad jis net atsilošė užsimerkęs. Siuvėjas pasinaudojo šia akimirka ir paslėpė gabalą medžiagos. Turkas išsitiesia, šypsosi ir sako:
– O meistre, padaryk taip dar kartą!
– Negalima, – atsakė siuvėjas, – drabužis bus per ankštas.
Tad pakelkime taures už mus aprengiančius žmones, kurių dažniausiai tinkamai neįvertiname.

Rojuje, ant degtinės upės kranto sėdi trys vyrai. Ne šiaip sau sėdi, o geria, valgo, šnekučiuojasi. Staiga pribėga kažkoks žmogelis ir prašo:
– Greičiau įpilkite man išgerti.
Vyrai įpila. Tasai vienu mauku išgeria ir nubėga. Trijulė tęsia pokalbį, išgeria, užkanda… Staiga vėl pasirodo tas vyrukas.
– Bičiuliai, vyreliai gerieji, paskubėkite! Įpilkite man taurelę!
Įpila. Tas makt išgeria ir vėl nubėga. Po kelių minučių bėgūnas vėl atšniokštuoja.
– Ko tu čia bėgioji pirmyn atgal? – nesupranta vyrai. – Sėsk šalia, išgersime, pakalbėsime.
– Neturiu laiko… Gal kitą kartą, – atsiprašinėja keistuolis. – Aš juk dar guliu reanimacijoje.
Tad pakelkime taures už pakibusius tarp Dangaus ir Žemės.

Eina žmogus gatve ir visą laiką pliauškina delnais.
– Ką čia tamsta veiki? – susidomėjęs paklausė praeivis.
– Vaikau krokodilus.
– Bet juk čia nėra jokių krokodilų.
– Todėl ir nėra, kad juos išvaikau.
Staiga beprotis gatvėje ėmė vaikyti žmones. Jį sugavo ir nuvedė į policiją. Atvestasis tuojau nurimo ir grįžo jam sveikas protas. Policijos komisaras jo paklausė:
– Įdomu, kaip tai įvyko, kad tamsta staiga pasveikai.
– Pone viršininke, aš jūsų bijau! – atsakė žmogelis.
– Kodėl manęs bijai?
– Todėl, kad tamsta turi proto mažiau, o jėgos daugiau negu aš.
Pakelkime taures už jėgą, kuri daro stebuklus.

Įstaigos pobūvyje, į kurį darbuotojai atvyko su žmonomis, viena ponia klausia stalo kaimyno:
– Ar jūs esate mano vyro viršininkas?
– Ne, malonioji ponia.
– Tuomet prašau tuojau pat atitraukti ranką nuo mano kelių.
Siūlau tostą už viršininkus, kuriems paprastai leidžiama ir tai, kas neleidžiama kitiems.

Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė.
Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi!

Vienas žmogus staiga susirgo ir, neatidėliojant, užsisakė sau karstą.
– Ar ne geriau gydytoją iškviesti? – klausia jo kaimynai.
– Tik bereikalingos išlaidos, – atsakė ligonis, – jei tokį didelį kelią praėjau – buvau visai sveikas ir susirgau, tai dabar jau nuo ligos iki karsto nebetoli!
Tad išgerkim už stiprią sveikatą!

Geležinkelio stotis. Būriuojasi žmonės norėdami sutikti savo artimuosius, pažįstamus. Traukinys sustoja. Iš vieno vagono išlipa senas žydas. Jį apspinta giminaičiai ir ima klausinėti:
– Mielasis Abramai, kaip sekėsi kelionė? Kaip sveikata? Ar nepavargote?
– Ui! Klausykite, aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Man davė labai blogą bilietą: aš visą laiką sėdėjau atbulinėje sėdynėje, o ten trauka… Man ir dabar galva sukasi. Aš taip blogai važiavau, taip blogai važiavau… Dieve mano!
– Tai kodėl su kuo nors nepasikeitėte vietomis? Seneliui būtų kas nors užleidęs savo vietą.
– O su kuo gi aš keisiuosi. Juk kupė daugiau nieko nebuvo!
Siūlau tostą už tai, kad mums gyvenime niekada netektų atsidurti seno žydo vietoje.

Po palme guli negras. Prieina europietis ir sako jam:
– Ko tu guli, kai aplink tave tiek daug kokoso riešutų? Surinktum tu tuos riešutus, parduotum, nusipirktum vežimėlį.
– O kam? – nustebęs klausia negras.
– Sugrįžtum atgal, prisikrautum vežimėlį riešutų, parduotum, nusipirktum motociklą su priekaba.
– O kam?
– Prisikrautum kokoso riešutų, parduotum ir nusipirktum nedidelį sunkvežimį.
– O kam?
– Prisikrautum tą sunkvežimį riešutų… Pats jau nedirbtum, o tuos riešutus skintų ir į sunkvežimį krautų tavo samdomi darbininkai… O tu sau gulėtum po palme…
– O aš ir taip guliu.
Siūlau tostą už tuos Lietuvos bedarbius, kurie tenkinasi minimumu, kad tik nereikėtų dirbti.

Susitinka trijų aukštųjų mokyklų studentai ir ima pasakotis apie egzaminus.
– Pas mus, – sako universiteto studentas, – egzaminų biliete klausimas: „Kuo matuojame srovės jėgą?“ Ir čia pat pateikiami trys atsakymai: 1) voltais, 2) omais, 3) amperais. Reikia pasirinkti teisingą.
– O pas mus, – sako technikumo moksleivis – egzaminų lapelyje parašyta: „Ar ne amperais matuojama srovės jėga?“ Ir čia duoti trys atsakymai: 1) taip, 2) ne, 3) nežinau. Reikia pasirinkti teisingą.
– Pas mus dar kitaip, – sako karo mokyklos studentas, – egzaminų biliete įrašytas klausimas: „Srovės jėga matuojama amperais“ ir duoti trys atsakymai: 1) taip, 2) teisingai, 3) tikrai taip. Štai ir kankinkis pasirinkdamas teisingą atsakymą.
Tad pakelkime taures, kad nei mes, nei mūsų vaikai nesimokytų tokiose aukštosiose mokyklose.

Seniai, labai seniai buvo didžiulė valstybė, kuri Vakaruose ir Rytuose siekė jūras. Joje žmonės gyveno meilėje bei santarvėje ir nežinojo, kas yra skurdas. Tą šalį išmintingai valdė karalius Galiūnas. Paseno valdovas, pavargo ir ėmė galvoti, kad ateis diena, kai reikės iškeliauti į Dausų šalį. Susišaukė jis šešias dukteris ir pasakė:
– Išauginau jus, gražuolės, išauklėjau, išmokiau, kaip sugebėjau. Metas pakeisti mane. Ar sutinkate valdyti šalį?
Karalaitės: Meilė ir Laisvė, Šviesa ir Teisybė, Išmintis ir Mirtis sutiko pakeisti tėvą. Valdovo dukros iš visų galių ėmė darbuotis. Tačiau netrukus šalyje prasidėjo suirutė, nesantarvė. Žmonės aimanavo, verkė ir šaukėsi Dievo bei Galiūno tvirtos rankos. Valdovas Galiūnas nežinojo, kad karalaitės Meilė ir Mirtis – neregės, Laisvė ir Šviesa – nepavaldžios kūnui, Teisybė – nebylė, o Išmintis – kurčia.
Pakelkime taures už vargšę mūsų šalį, kurią valdo valdovo dukterys, pasivadinusios partijomis: vienos neregės, kitos kurčios, nebylės arba neturinčios jokios valdžios.