Juokingi tostai

Du kvailiai išėjo pasivaikščioti. Jiedu priėjo kryžkelę. Vienas patraukė kairėn, kitas dešinėn. Po kurio laiko kvailiai susitiko kalno papėdėje. Vienas kažką laiko sugniaužęs rankoje.
– Ką tu čia turi? – susidomėjo antrasis.
– Spėk! – siūlo pirmasis.
– Paukščiuką.
– Ne.
– Gėlytę.
– Irgi ne.
– Dabar žinau. Tu laikai arklį.
Pirmasis truputį pragniaužia kumštį, žvilgteli į vidų ir sako:
– O dabar spėk, kokio jis plauko…
Ir šit staiga pradeda lyti. Pirmasis turi skėtį, kitas be skėčio. Šis ir sako:
– Greičiau išskleisk lietsargį.
– Nepadės, – pasigirdo atsakymas.
– Kaip tai nepadės? Lietsargis apsaugo nuo lietaus.
– Bet jis visas kaip rėtis.
– Tai kam tu jį pasiėmei?
– Aš maniau, kad nelis.
Tad pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius.

Mokytoja kreipiasi į klasę:
– O dabar, vaikučiai, sugalvokite sakinį, kuriame būtų žodžiai: „tikriausiai“ ir „nes“.
Tuojau pakyla Onutės ranka. Mokytojai leidus, ji sako:
– Tikriausiai lis, nes atslenka didelis juodas debesys.
– Labai gerai! – pagiria mokytoja. – O dabar tu, Petriuk, pasakyk sakinį su duotaisiais žodžiais.
– Senelė pasiėmė laikraštį, – atsakė mokinukas.
– Na ir kas?
– Tikriausiai ji eis į tualetą, nes skaityti ji nemoka.
Siūlau tostą už skaitančiuosius.

Kai kuriose įstaigose reikalaujama, kad tarnautojai ateitų į darbą griežtai nustatytu laiku. Pavėlavusieji privalo pasiaiškinti. Kokių pasiaiškinimų tenka išgirsti?
– Pone, kodėl ir vėl pavėlavote į tarnybą? – rūsčiai paklausė šefas.
Tarnautojas aiškinasi:
– Suprantate, pone direktoriau, rytą nubudau, atsikėliau, pasižiūrėjau į laikrodį, paskui į veidrodį ir nepamačiau savęs. Pamaniau, kad jau išėjęs į darbą. Ir įsivaizduojate, tiktai po pusvalandžio pastebėjau, kad iš veidrodžio iškritęs stiklas.
Pakelkime taures už tai, kad mums niekur ir niekada netektų vėluoti, o tuo labiau ieškoti pasiteisinimų.

Traukinio kupė važiuoja du vyriškiai. Kurį laiką jie važiuoja tylėdami. Pagaliau užsimezga pokalbis.
– Ar nepasakytumėte, kuo jūs dabar verčiatės? – paklausė pirmas.
– Aš pagarsėjęs aiškiaregys… O jūs?
– Aš – verslininkas. Ar jūs didelis brangininkas? Norėčiau pasinaudoti jūsų paslaugomis, – sujudo verslininkas.
– Iš jūsų paimsiu tik dvidešimt litų… Ir paimsiu tik tuo atveju, jeigu atspėsiu jūsų mintis.
– Puiku! – sutiko bendrakeleivis ir susimąstė. – Tai apie ką dabar galvoju?
– Jūs galvojate apie tai, kad, atvykęs į sostinę, įsigysite prekių pagal vekselį. Prieš šventes šias prekes pelningai parduosite… Bet savo vekselio nenorėsite išpirkti… Įspėjau?
– Neįspėjote… Tačiau štai jums honoraras.
– Jeigu neįspėjau, kodėl jūs man norite sumokėti?
– Paimkite, paimkite! – primygtinai reikalavo verslininkas. – Jūsų idėja verta tūkstančio, o gal ir daugiau!
Pakelkime taures už gerą idėją.

Mergina užkalbina orų svečią:
– Na, kaip jums patinka ši puota?
– Galiu pasakyti, jog labai patinka. Tačiau privalau tuojau pat pasišalinti iš čia.
– Kodėl? – nustebo mergina.
– Įsivaizduokite, koks nesmagumas! Nors imk ir prasmek skradžiai žemę.
– Kas atsitiko, pone?
– Ką tik pasakiau vienam seniui, kad šeimininkė – tikra pelėda… Pasirodo, šis idiotas esąs jos vyras…
– O ką į tai jums atsakė tėvelis?
Kadangi mūsų tarpe nėra nei pelėdų, nei idiotų, visi mandagūs, gerbia vieni kitus, tad siūlau tostą už čia susirinkusiuosius.

Susitiko du vagys: jaunas ir senas. Senasis sako:
– Jeigu tu įlipsi į medį ir iš tupinčio paukščio pavogsi šešis kiaušinius, tuomet tu būsi lygiavertis kompanionas su manimi.
Jaunasis vagis nusimetė drabužius ir tarsi gyvatė įsliuogė į medį. Ištiesė ranką į paukščio lizdą, bet tuo metu paukštis pabudo ir garsiai riktelėjo. Jaunasis vagis grįžo tuščiomis rankomis. Tada savo meistriškumą parodė senasis vagis. Jis nusimetė drabužius, įlipo į medį ir iš lizdo sumaniai pavogė šešis kiaušinius. Tačiau išlipęs iš medžio, jis neberado savo drabužių…
Tad skelbiu tostą už puikiuosius mokinius!

‘- Ar žinote kaip atsirado krepšinis? Kartą, senovėje, dievas sukūrė krepšinio lanką. Ir įtaisė jį ant paties aukščiausio kalno. Lankas buvo taip aukštai, kad niekas neįstengdavo įmesti į jį kamuolio. Bet kartą vienas narsus lietuvis įsibėgėjo, pašoko, pakilo aukštai aukštai, taip aukštai, kad beveik pasiekė saulę, ir metė kamuolį. Bet kadangi aukštai saulė šviečia labai karštai, narsusis krepšininkas apdegė ir taip atsirado negrai, kurie krepšinį žaidžia geriau už lietuvius!
Tad išgerkime taurę už tai, kad laimėtume, nenudegdami saulėje!

Trys medžiotojai nutarė atsigaivinti. Vienas išsitraukė butelį pieno ir geria.
– Pienas gerina regėjimą ir skatina mąstymą, – paaiškino jis.
Kitas išsitraukė termosą ir pasakė:
– Kava ramina nervus.
Trečias išsitraukė butelį degtinės. Pirmieji bandė jį sudrausti, tačiau šis atšovė:
– Degtinė ranką sutvirtina, akis taiklesnė daros.
Baigiant gerti, iš krūmų išniro briedis. Pirmasis medžiotojas šovė – nepataikė. Antrojo šūvis taip pat tikslo nepasiekė. Trečiasis pamakalavo šautuvu ore, pykšt, ir briedis išsyk pargriuvo – antro šūvio nereikėjo. Pirmieji du medžiotojai sveikina kolegą, žavisi jo taiklia ranka, o šis sako:
– Anoks čia medžiotojo menas… Iš tokio būrio briedžių vienam turėjo kliūti!
Pakelkime taures už medžiotojus, kurių ir girtų neaplenkia sėkmė.

Teisėjas kaltinamojo klausia:
– Jūs vedęs?
– Vedęs, pone teisėjau.
– Ar buvote baustas?
– Tris kartus, pone teisėjau.
– Už ką ir kas nubaudė?
– Viešpats Dievas už įsimylėjimą.
– Prašom nekrėsti juokų ir kalbėti aiškiau.
– Pone teisėjau, visas miestelis gali paliudyti, kad gyvenu su trečia žmona.
Pakelkime taures, kad Dievas mus kuo mažiau baustų už įsimylėjimą.

Kažkas davė žmogui žolynėlį ir pasakė:
– Tai stebuklinga žolelė. Kai įsikiši ją į rankovę, tapsi nematomas, o tu matysi visus.
Žmogelis patikėjo šiais žodžiais ir tuojau nuėjo į parduotuvę. Jis išsirinko prekių, susidėjo į kišenes, įsikišo žolynėlį į rankovę ir ramiai patraukė durų link. Parduotuvės savininkas jį sučiupo ir pradėjo mušti. Mušamasis linksmai sušuko:
– Mušk, mušk, velniai tavęs nematė, mušk! Tu juk vis vien manęs nematai!
Prisipažinkime – ir mes vaikystėje dažnai pagalvodavome, kaip būtų gera turėti stebuklingą kepurę ar kitą tokį daiktą, su kuriuo taptum nematomas. Tad pakelkim taures už amžinai palaidotas mūsų svajones.

Trečią valandą nakties nebejauną vyriškį pažadino telefono skambutis.
– Čia aš – jūsų kaimynė, gyvenanti aukštu aukščiau. Noriu pasakyti, kad jūsų šuns skalijimas neleidžia man užmigti. Aš labai prašau, sudrausminkite tą keturkojį jūsų draugą!
Kitą naktį, maždaug tuo pačiu laiku, telefono skambutis pažadino kaimynę.
– Čia aš – jūsų kaimynas, gyvenantis vienu aukštu žemiau. Tai jūs vakar mane pažadinote ir skundėtės, jog mano šuo neleidžia jums užmigti?
– Taip, tai aš.
– Apgailestaudamas noriu jums pranešti, kad aš neturiu jokio šuns.
Tenetemdo maži nesusipratimai gerų kaimyninių santykių. Juk teisingai sakoma, jog geras kaimynas brangesnis už giminę. Tad pakelkime taures už gerus kaimyninius santykius.

Lygiu asfaltu vienas prieš kitą dideliu greičiu artėja du automobiliai. Prasilenkdami susiduria. Trenksmas, dūžta stiklai. Iš automobilių iššoka vairuotojai. Pirmas, baisiai susijaudinęs, šaukdamas visa gerkle užsipuola tariamą nelaimės kaltininką. Užpultasis ramiai apžiūrinėja savo mašinos sparną. Po to šaltakraujiškai atidaro dureles, išsitraukia lagaminėlį ir atidaro jį sakydamas:
– Nesijaudink, drauguži. Eikš, verčiau suvalgykime po sumuštinį su juodaisiais ikrais. Turiu puikaus konjakėlio. Išgerk! Labai ramina nervus.
Pirmasis vairuotojas vienu mauku išmeta burnelę, paskui dar vieną… Pamatęs, kad nelaimės draugas negeria, klausia:
– O pats kodėl negeri?
Šis atsako:
– O ne… Aš palauksiu policijos…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nelaimės atveju išvengia panašių „geradarių“.

Į mažą krautuvėlę įeina elgeta. Šeimininkas, įnikęs į buhalterijos knygas, prašo palaukti. Elgeta ilgai laukia. Pagaliau neištvėręs ir įsižeidęs sako:
– Aš jau laukiu gerą pusvalandį. Kiek dar reikės prašinėti?
– Palauk dar valandėlę, – pasakė krautuvininkas. – Baigsiu balansą ir, ko gero, abudu eisime prašinėti…
– Sušelpkite vargšą elgetą, – maldauja apšepęs vaikinas.
– Gėdintumeis elgetauti! – pasakė praeivis. – Tamsta esi sveikas ir gali dirbti.
– Aš prašau išmaldos, o ne patarimų! – pasigirdo atsakymas.
– Tai kodėl elgetauji?
– Man koją skauda.
– Bet tamstos rankos – sveikos. Galėtum dirbti.
– Bet nesveika koja man daugiau uždirba, negu prieš tai aš gaudavau už sveikas rankas.
Kitame gatvių kampe ištiesęs ranką stovi vaikinas.
– Kaip tau ne gėda! – piktinasi praeivis. – Toks jaunas, o jau elgetauji.
– Senatvei renku! – teisinasi vaikinas.
Pakelkime taures už tai, kad niekada gyvenime netektų stovėti su ištiesta ranka.

Joja, joja kunigaikštis Ceretelis, o kelio galo nesimato. Pavargo eiklusis žirgas, pavargo ir išalko raiteliai. Niekur nė gyvos dvasios… Nei nusipirkti ką nors valgomo, nei paprašyti. Staiga akyla kunigaikščio akis pastebi toli ant kalno išdidžiai bestovintį kalnų ožį.
– Nušausiu jį, – pagalvojo kunigaikštis, – išsikepsiu… Prisitaikė šaunuolis Ceretelis, prisimerkė… Paf! Ožys stovi ir net galvos nepakreipė. Nulipo raitelis nuo žirgo, gerai prisitaikė… Paf! Ožys stovi sau, tarsi suakmenėjęs. Priklaupia šaulys ant vieno kelio, gerai nusitaiko, primerkia akį… Paf! Ožys tik galvą kryptelėjo. Gyvas, vadinasi.
– Na palauk tu man! Pagalvojo kunigaikštis, atsigulė ant žemės, gerai, gerai prisitaikė, dar tvirčiau prisispaudė muškietą prie peties… Paf! Kalnų ožys pakreipė galvą ir ramių ramiausiai nužingsniavo savo keliu.
Tad pakelkime taures už tai, kad savo kely nesutiktume ožių!