Valstybės sutvarkymo sistemų, arba režimų, yra įvairių.
Fašizmas. Jeigu turi karvę ir ji duoda pieno, tai valdžia leidžia ją laikyti, tačiau pieną atima. Jeigu karvė pieno neduoda, tai ją papjauna, o tave uždaro į kalėjimą, kad valstybei nepristatai pieno.
Nacizmas. Tu gali laikyti karvę, bet draudžiama ją melžti.
Komunizmas. Karvė stimpa badu… Tada ją gali melžti – valdžia tai nedraudžia daryti. Karvei nustipus, valdžia tave kiša į kalėjimą, nes negalima privatininkams laikyti karvių.
Demokratija. Karvę gali laikyti ir pieną pardavinėti kam tik nori. Tačiau, jeigu pats gersi pieną, karvė pradės streikuoti.
Kapitalizmas. Karvė tikrai tavo. Gali ją melžti, kiek tik nori. Gali pieną pardavinėti. Jeigu būsi gudrus, tai už parduotą pieną nusipirksi bulių.
Liberalizmas. Valdžia tau leidžia laikyti karvę. Bet už ją privalai valdžiai mokėti didelius mokesčius. Už tuos mokesčius valdžia iš tavęs perka pieną. Tą pieną siunčia į kitus kraštus, tvirtai tikėdami, kad ten patys žmonės jo negers, bet jį perduos kaliniams, sėdintiems už tai, kad jie turėjo karves.
Tad pakelkime taures už valstybės santvarką. Už kokią? Už kokią norite, už tokią ir pakelkite.

Gatve ėjęs vyras staiga pargriuvo. Matyt, apalpo. Aplink jį susirinko būrys žmonių. Vienas per kitą buvo girdėti šauksmai:
– Greičiau kvieskite greitąją pagalbą! – Gydytoją!
Garbaus amžiaus poniutė patarė:
– Duokite jam konjako arba degtinės!
– Duokite jam šviežio oro! – siūlė vyras stumdydamas apspitusius žmones.
– Geriausia šiuo atveju padeda konjakas arba degtinė, – kartojo moteris.
Staiga apalpėlis atsigaivaliojo ir silpnu balsu tarė:
– Nutilkite! Leiskite kalbėti tai protingai moteriškei.
Taigi pakelkime taures už protingą pasiūlymą, jog padainavus, užkandus verta ir išgerti.

Stalius, gydytojas, sodininkas ir elektromonteris vakare susitiko restorane ir ėmė girtis savo kilme.
– Mano giminė tokia sena, – pasakė stalius, – kad mano proproseneliai tašė lentas Nojaus arkai.
– Pamanyk, – paniekinančiai numoja ranka gydytojas, – mano proproseneliai jau buvo chirurgai. Juk pats Dievas padarė pirmą operaciją: kai kūrė Ievą, užmigdė Adomą ir išėmė iš jo šonkaulį.
– Galiu kirsti lažybų, – pasakė sodininkas, – kad mano profesija dar senesnė. Juk kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, juos įkurdino Rojaus soduose. Vadinasi, mano proproproseneliai sodino obelis Rojaus sode.
– Nesigirsiu, – atsiliepė elektromonteris, – bet kai Viešpats Dievas pradėjo kurti pasaulį, pirmiausia pasakė: „Tebūnie šviesa!“ Vadinasi, laidai jau buvo nutiesti.
Siūlau tostą už geriausias profesijas, kurią mes kiekvienas pasirinkome.

Kartą pasišaukė kunigaikštis muzikantą, kad tas palinksmintų jį. Pradėjo muzikantas groti.
– Tebūnie palaiminta tavo ranka, – pagyrė jį kunigaikštis. – Dovanoju tau sidabro apyrankę.
Padėkojo muzikantas ir ėmė groti toliau.
– Savo žirgo tau nepagailėsiu! – įsismagino kunigaikštis. Dar smagiau ėmė groti muzikantas.
– Dovanoju tau karvę, – sako kunigaikštis.
Kitą dieną atėjo muzikantas atsiimti dovanų.
– Koks sidabras, koks žirgas, – atsakė prasiblaivęs kunigaikštis. – Tu vakar padarei man malonumą savo grojimu, aš tau – savo pažadais. Tai kas liko man šiandien iš tavo grojimo, tas pats tau iš mano pažadų.
Išgerkim už tai, kad mes visada, esant bet kokioms aplinkybėms, sugebėtume ištęsėti savo žodį.

Prie būrelio anglų medžiotojų, susirinkusių medžioti kurapkų, prisiplakė vienas lietuvis. Jis išdidžiai pareiškė, jog esąs taikliausias medžiotojas visoje Lietuvoje.
– Šit, pamatysite,- gyrėsi jis,- pirmą kurapką aš kaip mat nupilsiu.
Virš lietuvio staiga praskrenda išbaidytas plunksnuotis. Nuaidi šūvis. Tačiau paukštis kaip lėkė, taip nulėkė.
– Džentelmenai,- iškilmingai kreipėsi vienas medžiotojas į savo kolegas,- mes buvome tikro tikriausio stebuklo liudininkai. Jūs savo akimis matėte, kaip nuskrido nušauta kurapka.
Taigi pakelkime taures už tai, kad svečiose šalyse iš lietuvių niekas nesišaipytų.

– Mama, kad tu žinotum, kaip aš nenoriu eiti į mokyklą! – skundžiasi sūnus.
– Kodėl, brangusis?
– Visi manęs nekenčia… Pedagogai, mokiniai, netgi rūbininkė į mane skersuoja…
– Nieko, sūneli, nieko… – užjausdama paglosto sūnaus petį gimdytoja. – Ką darysi… Pasiimk pusryčius ir eik, sūneli… Tau jau penkiasdešimt metų ir esi mokyklos direktorius.
Pakelkime taures už tuos mokyklų direktorius bei pedagogus, kurie nenori eiti į mokyklą, bet įveikia savo nenorą.

Vieną vakarą į viešbutį užėjo septynetas studentų, kurie sakėsi norį šauniai atšvęsti savo išsiskyrimą. Ta proga vyrukai nemažai išgėrė. Prieš vidurnaktį viešbučio ir baro šeimininkė pateikė jiems sąskaitą. Visi studentai subruzdo. Kilo karštos diskusijos. Nė vienas nenorėjo nusileisti ir siūlėsi pats už visus apmokėti sąskaitą.
Karšti ginčai ilgai būtų nesibaigę… Bet čia kažkuris iš jų pasiūlė šeimininkei užrišti akis. Kurį ji pagausianti, tas ir apmokėsiąs sąskaitą. Šeimininkė šypsodamasi mielai sutiko…
Tyla… Jis ėmė gūžinėti po kambarį…
Šeimininkas, užimtas svečiais pirmame aukšte, susidomėjo, ką taip ilgai veikia jo žmona viršuje, nes jis matė išeinančius studentus. Kai šeimininkas įėjo į kambarį, jo žmona nutvėrė jį ir linksmai šūktelėjo:
– Pagavau, pone! Jūs privalote apmokėti visą sąskaitą!
Keldamas taurę už studentiją siūlau prisiminti savas mokslo dienas ir prašau papasakoti mums kuriozišką atsitikimą iš savo studentavimo laikų.

Joja, joja kunigaikštis Ceretelis, o kelio galo nesimato. Pavargo eiklusis žirgas, pavargo ir išalko raiteliai. Niekur nė gyvos dvasios… Nei nusipirkti ką nors valgomo, nei paprašyti. Staiga akyla kunigaikščio akis pastebi toli ant kalno išdidžiai bestovintį kalnų ožį.
– Nušausiu jį, – pagalvojo kunigaikštis, – išsikepsiu… Prisitaikė šaunuolis Ceretelis, prisimerkė… Paf! Ožys stovi ir net galvos nepakreipė. Nulipo raitelis nuo žirgo, gerai prisitaikė… Paf! Ožys stovi sau, tarsi suakmenėjęs. Priklaupia šaulys ant vieno kelio, gerai nusitaiko, primerkia akį… Paf! Ožys tik galvą kryptelėjo. Gyvas, vadinasi.
– Na palauk tu man! Pagalvojo kunigaikštis, atsigulė ant žemės, gerai, gerai prisitaikė, dar tvirčiau prisispaudė muškietą prie peties… Paf! Kalnų ožys pakreipė galvą ir ramių ramiausiai nužingsniavo savo keliu.
Tad pakelkime taures už tai, kad savo kely nesutiktume ožių!

Lygiu asfaltu vienas prieš kitą dideliu greičiu artėja du automobiliai. Prasilenkdami susiduria. Trenksmas, dūžta stiklai. Iš automobilių iššoka vairuotojai. Pirmas, baisiai susijaudinęs, šaukdamas visa gerkle užsipuola tariamą nelaimės kaltininką. Užpultasis ramiai apžiūrinėja savo mašinos sparną. Po to šaltakraujiškai atidaro dureles, išsitraukia lagaminėlį ir atidaro jį sakydamas:
– Nesijaudink, drauguži. Eikš, verčiau suvalgykime po sumuštinį su juodaisiais ikrais. Turiu puikaus konjakėlio. Išgerk! Labai ramina nervus.
Pirmasis vairuotojas vienu mauku išmeta burnelę, paskui dar vieną… Pamatęs, kad nelaimės draugas negeria, klausia:
– O pats kodėl negeri?
Šis atsako:
– O ne… Aš palauksiu policijos…
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nelaimės atveju išvengia panašių „geradarių“.

Kažkas davė žmogui žolynėlį ir pasakė:
– Tai stebuklinga žolelė. Kai įsikiši ją į rankovę, tapsi nematomas, o tu matysi visus.
Žmogelis patikėjo šiais žodžiais ir tuojau nuėjo į parduotuvę. Jis išsirinko prekių, susidėjo į kišenes, įsikišo žolynėlį į rankovę ir ramiai patraukė durų link. Parduotuvės savininkas jį sučiupo ir pradėjo mušti. Mušamasis linksmai sušuko:
– Mušk, mušk, velniai tavęs nematė, mušk! Tu juk vis vien manęs nematai!
Prisipažinkime – ir mes vaikystėje dažnai pagalvodavome, kaip būtų gera turėti stebuklingą kepurę ar kitą tokį daiktą, su kuriuo taptum nematomas. Tad pakelkim taures už amžinai palaidotas mūsų svajones.