Tostai moterims

JAV departamente Prancūzijos oficialaus atstovo garbei buvo surengti pietūs. Svečias nemokėjo anglų kalbos, todėl labai jaudinosi, kaip jis pasakysiąs tostą…
– Pasakykite tostą už Prancūzijos moteris, – parekomendavo patarėjas.
Tačiau netrukus kažkas iš svečių paskelbė šį tostą. Tuomet patarėjas kyštelėjo kitą mintį:
– Pakelkime taurę už Amerikos moteris.
Ir šis tostas netrukus buvo pasakytas. Atėjo eilė kalbėti svečiui. Patarėjas laiku susiorientavo:
– Pasakykite tostą už abiejų pusrutulių moteris.
Prancūzas atsistojo ir sako:
– Tostas už du moterų pusrutulius, kuriuos aš kilnoju!
Taigi pakelkime taures už pasaulio moteris ir nejuokinkime žmonių kilnodami moterų pusrutulius!

Į vyno statinę įkrito pelė. Pro šalį bėga katinas.
– Katinėli, gražuolėli, būk geras, ištrauk mane iš čia! – maldauja pelė.
– Jei ištrauksiu, tai ir suėsiu… – apsilaižydamas pasakė katinas. – Kas tau iš to?
– Sutinku! Ėsk! Nenoriu paskęsti statinėje ir mirti negarbinga mirtimi.
Katinas ištraukė nelaimingąją. Pelė tik vir vir vir ir jau urvelyje. Katinas pradeda gėdinti:
– O ką tu esi pažadėjusi?
– Katinėli, niekada netikėk išgėrusiomis damomis! – pamokė pelė.
Pakelkime taures už tai, kad ir išgėrusios damos ne visada tikėtų katinėliais.

Vienas žmogus turėjo gražią, bet lengvabūdę žmoną. Paskalos pasiekė net miesto merą. Jis pasišaukė tos moters vyrą ir ėmė išmėtinėti:
– Kaip tu gali gyventi su tokia pasileidusia moterimi ir ją mylėti? Išvyti ją reikia!
– O visagalis Dieve! – sušuko vyras. – Ji visais atžvilgiais nuostabi moteris! Kaip gi aš galiu jos nemylėti, jeigu ją myli visi miesto vyrai?
Pakelkime taures už nuostabias žmonas ir tas moteris, kurias visi myli.

Tai atsitiko labai seniai. 1260 metais prieš Kristaus gimimą kilo Trojos karas dėl to, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus Menelajo žmoną gražuolę Eleną. Menelajas ir jo brolis Agamemnonas pasikvietė į pagalbą kitus achajų karalius su dideliu laivynu ir apsupo Troją. Po dešimties apsupties metų Troja buvo užimta.
Likę gyvi Trojos gyventojai su laivyno likučiais patraukė ieškoti naujų vietų, kur galėtų apsigyventi. Keliolika metų jie plaukiojo jūrų pakrantėmis, bet visos jos buvo apgyvendintos. Vieną dieną jūrų klajokliai priplaukė prie kažkokio negyvenamo kranto ir apsistojo. Išvargusios moterys prašė vyrų, kad jie čia visam laikui pasiliktų, tačiau karingai nusiteikę vyrai tarėsi rasią geresnių vietų.
Kartą, kai laivai stovėjo pakrantėje su išmestais inkarais, vyrai patraukė į artimiausią girią medžioklėn. Susirinkusios moterys nutarė padaryti galą klajonėms. Jos padegė laivus. Kai šie virto liepsnojančiais fakelais, moterys išsigando. Jos laukė vyrų keršto ir jau apraudojo savo paskutinias gyvenimo valandas. Staiga iš būrio išsiskyrė jauna graži mergina ir tarė:
– Yra išsigelbėjimas! Kai vyrai grįš, prišokite prie jų ir apkabinkite! O kai prasižios bartis, jų lūpas užspauskite savosiomis lūpomis. Taip moterys ir padarė. Toks aistringas lūpų susiliejimas labai patiko vyrams ir jie amžiams pamiršo kerštą.
Tad pakelkime taures už moteris, kurių lūpos skirtos ne barniams, o malonumams.

Viena moteris pareiškė, kad ji namuose laiko tris padarus, kurie jai atstoja vyrą.
Tai: šuo, kuris visą dieną loja ir purvino­mis letenomis primindžioja grindis; papūga, kuri be perstojo keikiasi, ir katinas, kuris per naktis, velnias žino kur, valkiojasi.
Tad pakelkime taures už moteris, kurioms vyro niekas atstoti negali!

Policininkas sulaikė vairuotoją už greičio viršijimą.
– Aš priverstas jus nubausti, – pareiškė jis.
– Bet juk aš važiavau tik šešiasdešimties kilometrų greičiu! – teisinasi sulaikytasis.
– Pone, jūs švilpėte devyniasdešimties kilometrų per valandą greičiu!
– Prisiekiu visais šventaisias: aš neviršijau greičio! Ką, jūs netikite mano garbės žodžiu?
Čia atsiveria mašinos durelės ir vairuotojo žmona sako:
– Kai mano vyras išgeria, su juo ginčytis beprasmiška!
Pakelkime taures už tai, kad žmonos nesikištų į besiginčijančių vyrų reikalus.

Senais senais laikais tolimojoje Indijoje gyveno galingas padišachas ir turėjo tris žmonas. Ir dar valdovas turėjo žynį, kuris jam spėdavo ateitį. Kartą rūmų šeimininkas pasikvietė orakulą ir jam tarė:
– Tu ilgai gyveni mano rūmuose, bet dar nė karto man neišpranašavai nieko blogo. Todėl aš panorau apdovanoti tave. Pasirink bet kurią iš mano žmonų.
Žynys prieina prie pirmosios valdovo žmonos ir klausia:
– Sakyk man, moterie, kiek bus du kartus du?
– Trys! – atsakė paklaustoji.
Antroji žmona į tą patį klausimą atsakė:
– Keturi!
– Kokia ekonomiška pirmoji žmona! – pagalvojo žynys. – Ir kokia protinga antroji valdovo žmona.
Trečioji žmona į tą patį klausimą atsakė:
– Penki!
O ši labai dosni! – pagalvojo žynys.
Kaip manote, kurią padišacho žmoną pasirinko žynys?
– Ne, jūs neteisūs! Žynys pasirinko pačią gražiausią žmoną.
Tad pakelkime taurę, mieli bičiuliai, už mūsų gražias moteris, sėdinčias prie šito stalo.

Moterys dažnai stengiasi nuslėpti savo metus ir nori atrodyti jaunesnės. Net, kaip sakoma, priremtos prie sienos, tokios moterys nesako tiesos, o kalba užuominomis. Tai gali paliudyti atsitikimai teisme.
– Kiek jums metų, ponia? – klausia teisėjas.
– O ar ta dama, kurią klausėte prieš mane, pasisakė kiek jai metų?
– Aišku, pasisakė.
– Tai aš už ją trimis metais jaunesnė.
Kitame teisme kitas teisėjas klausia liudininkę:
– Būkite maloni, ponia, pasakykite kiek jums metų?
Liudininkė koketiškai atsako:
– Aš jau mačiau devyniolika pavasarių, pone teisėjau.
– Gerai. O dabar leiskite paklausti, kiek metų jūs esate akla?
Tad pakelkime taures už moteris, kurios amžinai jaunos. Nuo šio tosto pareigos atlikimo šį kartą moterys atleidžiamos. Žinoma, jeigu jos to pageidauja!

Žmona, matyt, norėdama ko nors paprašyti, priėjusi pabučiavo vyrą. Šis ir sako:
– Aš ne Dievas. Kam tas Judo pabučiavimas?
Kitą dieną pareina vyras namo, čiumpa žmoną į glėbį ir pabučiuoja. Žmona pasipiktina:
– Kaip tau ne gėda? Girtas bučiuoji mane…
– Todėl ir geriu, kad nesigėdinčiau tave bučiuoti, – atšovė vyras.
– Nedrįsk manęs bučiuoti! – sušuko ji rankute užsidengdama lūpas. – Juk tu žinai, kad bučiuojant perduodama milijonai įvairiausių ligų bakterijų.
– Brangioji, aš bučiuoju taip karštai, kad visos bakterijos gauna galą.
Viename pobūvyje, panašiame kaip šiame, buvo kalbama apie bučiavimąsi. Viena poniutė stebėjosi vyrais ir pareiškė:
– Įsivaizduokite, vienas mano pažįstamas per pastaruosius penkerius bendro gyvenimo metus nė karto nepabučiavo savo žmonos… O nušovė kitą vyrą, kai jis ją pabučiavo.
Bučiniai, meilė ir pavydas labai susipina. Dabar bučiniai, galima sakyti, jau išsigimė. Dar taip neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios nuo bučinių alpdavo. Tačiau moterys mums gali papriekaištauti sakydamos: „Ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo!“
Tad pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama.

Jaunuolis paprašė merginos pasivažinėti jo automobiliu. Ši sutiko. Užmiestyje, lenkdamas sunkvežimį, vaikinas nesuvaldė mašinos, ir ji išlėkė į priešingą kelio pusę. Automobilis keletą kartų apsivertė ir, įnėręs į krūmus, sustojo.
– Viešpatie, ir kam viso to reikėjo! – nustebusi pasakė mergina, kai jiedu vargais negalais išsikrapštė iš aplamdytos mašinos.
Juk buvo galima daug paprasčiau – įvažiuoji į mišką ir pasakai, kad jau baigėsi benzinas!
Tad pakelkime taures už nuovokias merginas.

Sakoma: “Jeigu nežinai kaip pasielgti, pa­sitark su žmona ir padaryk priešingai.”
Tad pakelkime tostą už moteris, kurios suteikia vyrams galimybę teisingai pasielgti sudėtingose situacijose!

Jūreivis, išmestas į negyvenamąją salą, pasigavo papūgą ir išmokė ją kalbėti. Vieną vakarą mokytas paukštis atskrido pas savo šeimininką labai susijaudinęs.
– Tai moteris! – sumiksėjo papūga. – Gražuolė neišpasakyta!
Sutrikęs jūreivis šoko bėgti paskui paukštį, kuris skrisdamas vis šaukė:
– Ak, kokios jos akys, šefe! Ak, kokia figūra! Ak! Ak…
Pagaliau paukštis atsitūpė ant šakos ir snapu parodė:
– Štai ji, šefe!
– Ak, tu prakeiktas paukšti! – supyko jūreivis. – Čia juk papūga patelė!
Pakelkime taures už gražias moteris, kurios visos šiandien čia susirinko prie šio stalo.

Dvi draugužės kalbasi:
– Aldute, tikiuosi, jog tu niekam nepasakysi, jog aš susitikinėju su Rolandu.
– Aišku, ne. Brangioji, aš nežinojau, kad tai paslaptis.
– Bet man Audronė pasakojo, kad tu pasakei jai paslaptį, kurią aš anądien pasakojau ir labai tavęs prašiau, kad niekam jos nepasakotum.
– Na… Tiesiog žodžių nerandu. Na, ir pletkininkė ta Audronė. Kai aš jai pasakojau tą paslaptį, jai aiškiai pasakiau, jog ji tau nesakytų, kad aš jai pasakojau.
– Gerai, gerai. Bet tu jai nesakyk kad aš tau sakiau, jog ji pasakojo ir išdavė paslaptį.
– Man Audronė pasakojo, kad tu ruošiesi sugrįžti pas savo buvusį vyrą. Ar tai tiesa?
– Tiesa. Bet niekam nepasakok. Tebūnie didžiausia paslaptis. Ar žinai, kodėl aš noriu pas jį sugrįžti? Negaliu pakęsti, kad tas mano širdžiai nemielas vyras be manęs laimingai gyvena.
Pakelkime taures už moteris, kuriančias paslaptis. Tačiau ir didžiausia jų paslaptis greitai sužinoma, tiktai pati moteris palieka mums paslaptinga.

Mergina paskyrė pasimatymą trims vaikinams toje pačioje vietoje. Šie susirinkę šnekučiuojasi.
– Ji išsirinks mane! – gyrėsi pirmasis. – Aš ją pavėžinsiu motociklu…
– Būta čia ko… – suniekino antrasis. – Aš ją nusivešiu nuosavu „Mersedesu“ į Palangą. Kokia mergina rinksis motociklą, kai yra lengvoji mašina?!
Trečiasis tylėjo. Gražuolė atėjo. Ji nuėjo su tylėjusiuoju. Šis josios laukė su puokštele gėlių.
Pakelkime taures už merginas, kurios už viską labiau vertina gėles.