Tostai moterims

Vyras grįžo iš komandiruotės. Nespėjo nusivilkti palto, kai išpuolė iš kambario žmona ir krito jam ant kaklo.
– Ak! – atsidūsta ji ir žodžio negali ištarti.
Vyras pakelia jos virpantį smakriuką.
– Kas tau, brangioji?
– Ak, kokia aš buvau nelaiminga, kai tu buvai išvažiavęs…
Vyras dešiniosios rankos sulenktu smiliumi nubraukia nuo jos skruosto ašarą.
– Taip pasiilgai manęs?
– Kaip man buvo sunku ir skaudu, kad tu žinotum, kad tu žinotum…
– Vargšelė… Tu taip laukei manęs?
– Įsivaizduoji, turguje man įkišo supuvusius kiaušinius!
Pakelkime taures už nelaimingas moteris, kurios, išvykus jų vyrams, kiaušinių ieško.

Vieno medžiotojo gyvenimo svajonė buvo pagauti juodsidabrę lapę. Jis skersai ir iš­ ilgai išvaikščiojo visus miškus, kalnus, tar­peklius ir brūzgynus, bet įgyvendinti svajo­nės vis nepavykdavo. Metai bėgo, medžiotojas vis mažiau turėjo jėgų. Teko tenkintis medžiokle šalia namų esančioje giraitėje. Ir vieną dieną, visai neti­kėtai, toje giraitėje jis pagavo ilgai išsvajotą­ją juodsidabrę lapę. Medžiotojas, apsvaigęs iš laimės, paklausė lapės:
– Kur gi tu slėpeisi? Aš ieškojau tavęs visą gyvenimą…
– O aš visą laiką gyvenu čia, šioje giraitė­je, – atsakė gražuolė lapė.
Taip jau būna, žmogau, kad net visą gy­venimą pašventus ieškojimams, atradimui prireikia tik vienos akimirkos!
Tad pakelkime taures už moteris, kurios šiandieną yra šalia mūsų ir už tas akimirkas, kada suradome vienas kitą!

Kartą ant bedugnės krašto susitiko erelis ir tigras. Jiedu pradėjo ginčytis, kuris esąs stipresnis. Erelis sako:
– Varžykimės! Kuris peršoks šią bedugnę, tas ir bus nugalėtojas, vadinasi, stipresnis. Nugalėtojas galės pasiimti pralaimėjusiojo kailį arba plunksnas.
Tigras buvo gana kvailas ir priėmė šį pasiūlymą. Erelis įsibėgėjo ir tuojau perskrido per bedugnę. Tigras įsibėgėjęs liuoktelėjo, bet nepasiekė kito kranto, nugarmėjo į bedugnę ir užsimušė. Erelis nusklendė žemyn, išlesė tigro mėsą, o kailį užsivertė ant pečių ir nuskrido namo. Erelio pati, atidariusi duris, ant slenksčio išvydo tigrą. Nespėjo vyrelis žodžio ištarti, kai pati šoko ir mirtinai užkapojo tariamąjį tigrą.
Pakelkime taures už tai, kad žmonos visada pažintų savo vyrus, kokie jie begrįžtų namo!

Kartą girtas vyras vėlai grįžo namo. Žmona jį užsipuola:
– Vėl prisisprogai… O juk visais šventaisiais prisiekinėjai, jog visada pareisi namo blaivus ir mylėsi mane.
– Būtinai mylėsiu! – atsakė vyras. – Tik duok vieną taurelę… Kažkas po krūtine spaudžia.
Žmona pasigaili vyro, atneša taurelę. Vyras makt išgeria ir garsiai postringauja:
– Mieloji mano, kad dar karščiau mylėčiau, reikėtų išmesti dar vieną burnelę.!
Žmona išlekia į balkoną rėkdama:
– Viešpatie! Ar šiame name yra tikrų vyrų?
Staiga iš pirmojo aukšto pasigirsta balsas:
– O ką, duosi išgerti?
Tai ko mes snaudžiame? Pakelkime taures ir įvertinkime gerą klausimą.

Prieš damą stabtelėjo vaikinas ir tarė:
– Jūsų vardas Gražina.
– Tikrai, mano vardas Gražina. Bet aš jūsų nepažįstu.
Jaunuolis pasižiūrėjo jai į akis ir nusišypsojo:
– Aš jūsų taip pat nepažįstu. Jūs mane matote pirmą kartą. Bet aš žinau jūsų vardą.
– Kokiu būdu jūs jį sužinojote?
– Dar daugiau, – tęsė vaikinas, – aš žinau, kad jūs ištekėjusi ir jūsų vyro vardas Stasys. Jūs turite vaikų. Tiesa?
– Tiesa! – patvirtino moteris.
– O vakar jūs visą dieną skalbėte, lyginote…
– Vadinasi, jūs gyvenate kaiminystėje.
– Visiškai ne. Aš pirmą kartą atvykau į šį miestą. Šit bilietas.
– Iš kur jūs viską žinote? – stebėjosi moteris.
– Tai mano paslaptis. Jūsų vyras dirba vienoje įstaigoje su ponu Vaškiu. Šis taip pat vedęs. Jo žmona blondinė ir nusipirko suknelę, kuri jai visiškai netinka.
– Jūs, matyt, pažįstate ponią Vaškienę…
– Ne, aš jos niekada net akyse nemačiau… Bet grįžkime prie jūsų. Prieš aštuonerius metus jūs ištekėjote. Jūsų sesuo norėtų ištekėti, jeigu atsirastų toks kvailys, kuris ją vestų.
– Viešpatie, kažkas panašaus į stebuklą.
– Aš ir esu stebukladaris!
Jaunuolis plačiai nusišypsojo ir prisipažino, jog nenori vienas naudotis šiuo menu. Ir jeigu tik ji panorėtų, galėtų išmokti atskleisti kitų paslaptis.
– Ir aš galėčiau sužinoti netgi nepažįstamų žmonių gyvenimą? – stebėjosi moteris. – Ką aš turiu daryti?
Jaunuolis tyliai jai pasakė:
– Turite daryti tą patį, ką ir aš. Prieš dešimtį minučių aš stovėjau greta jūsų autobuse ir išklausiau viską, ką jūs pasakojote savo draugei.
Tad pakelkime taures už nenorinčiuosius klausytis svetimų išpažinčių.

Atėjo keturiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo berželis ir išskleidė porą lapelių.
Atėjo šešiolikmetė mergaitė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo berželis ir lapeliais pasipuošė viena šakelė.
Atėjo aštuoniolikmetė mergelė prie berželio ir sako:
– Berže berželi, išskleisk tiek lapelių, kiek aš padariau nuodėmėlių!
Susiūbavo, suošė berželis ir visas pasipuošė lapeliais.
Tad pakelkime taures už mergeles, kurios puošia Lietuvos gamtą.

Vaikinas nusprendė vesti savo išrinktąja ir jai pasipiršo. Mergina sutiko, bet tik su viena sąlyga:
– Kartą per metus vienai dienai turėsi mane išleisti ir nieko neklausinėti.
Vaikinas sutiko. Netrukus jie sukūrė šei­mą ir gyveno gražiai ir laimingai. Tačiau, kaip ir buvo sutarę, kartą per metus žmona išeidavo visai dienai. Metams bėgant, vyro smalsumas nugalėjo ir jis pasekė žmoną. Ir ką gi jis pamatė?
Žmona atėjo į mišką, pa­virto gyvate ir ėmė šnypšti. Ir taip visą dieną ji šliaužiojo po mišką ir šnypštė.
Tad pakelkime taures už tai, kad visų mūsų žmonos šnypštų tik vieną kartą per metus ir tai tik miške!

Londono „Vemblio“ stadione futbolo rungtynės. Žaidžia „Didžiosios Britanijos rinktinė“ su „Pasaulio rinktine“. Bilietų kainos fantastiškos. Nežiūrint to, stadionas perpildytas. Brangiausioje ložėje sėdi dama. Šalia jos – laisva vieta (vienintelė visame stadione). Daugelis sirgalių nori ją užimti. Tačiau į visus jų prašymus dama atsako:
– Niekada! Ši vieta – mano vyro…
– O kur jūsų vyras? Jis netrukus žada ateiti?
– Ne, jis neateis: jis mirė.
– Jeigu vyro nėra, tai reikėjo pasikviesti bet kurį giminaitį.
– Deja… Giminaičiai ir visi giminės dabar jo laidotuvėse.
Tostas už moteris, galinčias viską paaukoti dėl futbolo!

Norėdama gauti vairuotojo teises mergina atsakinėja į komisijos klausimus.
– Prašom, gerbiamoji, pasakyti, kada pėstysis turi pirmumo teisę?
– Važiuodamas greitosios pagalbos mašina, – atsakė ji.
Po kurio laiko mergina gauna vairuotojo teises. Po dešimties dienų ją sustabdo kelių inspektorius.
– Ar žinote, panele, kad per šį trumpą laiką jūs jau spėjote partrenkti penkis pėsčiuosius! Tai jau per daug!
– O kiek reikia? – naiviai klausia ji.
Praslinko pora mėnesių. Ši jauna vairuotoja sutiktai draugei prisipažino, kad jau nebevairuoja automobilio. Į nustebusios draugės klausimą „kodėl“, ji paaiškino:
– Esu prietaringa… Kai sužalojau tryliktą pėstįjį, pamaniau – na, gana, dar gali atsitikti nelaimė.
Pakelkime taures už tai, kad nesusidurtume su žaviomis vairuotojomis nei pėsčiųjų perėjose, nei sėsdami prie savo mašinos vairo.

Lyg ir nemandagu klausytis pašalinių pokalbių, tačiau bešokant arba pačiose šokių salėse nenoromis galima išgirsti ir tokių pokalbių.
– Kodėl niekaip nepataikai į taktą?
– Muzika išmuša.
– Žinai, tu galėtum būti geras šokėjas. Bet tau trukdo tik du dalykai.
– Kokie?
– Abi kojos.
– Kodėl jūs žiūrite tik į mano kaklaraištį?
– Kitaip šokti negalėčiau.
– Kodėl?
– Kai tik pažiūriu į tave, iš juoko nesusilaikau.
– Leiskite jus pakviesti šokiui.
– Dėkui. Tačiau kažkodėl nesinori šokti.
– Tuomet leiskite padėti trumpinti jums laiką.
– Verčiau eime šokti.
Tad pakelkime taures ir mes už merginos pasiūlymą. Kad ir labai nenorime pakilti nuo šio stalo, tačiau padarykime pertrauką ir, jei yra galimybės, pašokime arba bent pasivaikščiokime, atsipūskime.

Išvargę, visiškai išsekę nuo bado vos kojas velka du žmogėdros – tėvas ir sūnus. Priešais ateina gražutė riebuilė moteris.
– Tėti, suvalgykime ją,- pasiūlo sūnus.
– Ką tu sūneli, argi galima sušveisti tiek kalorijų išsyk? Negi tu žurnalų neskaitai?
Eina toliau. Sutinka moterį. Ji liesa liesutėlė.
– Tėti, suvalgykime bent šią.
– Ką tu sūnau, ji tik kaulaminčiams tetinka.
Nuėjo jiedu dar vieną toliau. Priešais ateina gražuolė. Ne mergina – tikra svajonė.
– Tėti, šitą tai jau tikrai sušveisime. O gal namo pasiimkime?
– Teisingai sakai, sūneli. Namie verčiau mamą suvalgysim.
Siūlau tostą už tas merginas, dėl kurių vyrai iš proto eina ir pasiruošę “suvalgyti” tai, kas nevalgoma, tai yra iškęsti visas negandas.