Tostai vyrams

Ilgai ruošėsi žydelis vesti. Nežino, ką daryti. Viengungiui blogai. Vienas neišgyvensi viso gyvenimo. Susirgsi ar ištiks kokia nelaimė, kas slaugys ligonį? Vesi – irgi negerai… Tuojau pasipils vaikai… Uždirbk ne tik sau, žmonai, bet ir mažiesiems ėdrūnams… Ar užteks jėgų?
Svarstė svarstė žydelis ir nežino, kaip pasielgti. Nueina jis pas rabiną patarimo prašyti.
– O išmintingasis rabi, pasakyk man – vesti ar nevesti?
Rabinas pasižiūrėjo į vaikiną, giliai atsiduso ir užjausdamas pasakė:
– Daryk, kaip išmanai. Vėliau vis tiek gailėsiesi.
Tad pakelkime taures už nepavydėtiną vyrų likimą.

Į seksopatalogijos kabinetą įeina suvargęs vyriškis.
– Pone daktare, virpančiu balsu pradeda pacientas, kas man galėtų būti? Kai aš su žmona… tai pirmą kartą man labai karšta, o kai sugalvoju antrą kartą, tai labai šalta.
– Keista! – susimąsto gydytojas. – Atsiveskite žmoną, reikia su ja pasikalbėti.
Kitą dieną žmona pasakoja:
– Pone gydytojau. Čia nieko keisto ir nesuprantamo nėra… Kai mano vyras pirmą kartą su manimi… tai buvo liepos mėnesį, o antrą kartą – sausio pabaigoje.
Pakelkime taures už tai, kad vyrai nejaustų temperatūrų skirtumo!

Kinai turi tris paveikslus. Pirmajame pavaizduotas giliai susimąstęs žmogus, antrajame – žmogus besiraunantis plaukus, o trečiasis – visa gerkle besikvatojantis ir šokantis iš džiaugsmo. Po pirmuoju paveikslu parašyta: „Šis žmogus svarsto vesti, ar nevesti“. Po antruoju – „Šis žmogus jau vedė ir šiandien gailisi“. Po trečiuoju paveikslu – užrašas: „O šis žmogus išsiskyrė ir dabar laisvas“.
Beveik visi vyrai savo gyvenime nedaug turi linksmų ir laimingų dienų. Tad pakelkime taures už vyrų laimingiausias dienas!

Vaikinas, norėdamas išvengti karo tarnybos, sugebėjo įtikinti gydytoją, jog jis esąs visiškas trumparegis. Ir štai tą patį vakarą tas vaikinas nuėjo į kiną. Didžiausiam netikėtumui ir siaubui jis pamatė, kad šalia sėdi ta pati gydytoja, pas kurią jis lankėsi ryte.
Valandėlei vaikinas tarsi suakmenėjo. Jo mintys lakstė it patrakusios ieškodamos išeities iš susidariusios situacijos. Kiek padvejojęs vaikinas ramiai paklausė:
– Atleiskite, ponia, ar nepasakytumėte, kada šis autobusas išvyksta į Alytų?
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie greitai sugeba orientuotis gyvenime.

Cirko direktorius ir žvėrių tramdytojas tiesiog apstulbino žiūrovus savo drąsumu, parodęs nutrūktgalviškus triukus su liūtais. Pasibaigus programai, prie jo priėjo susižavėjusi žiūrovė ir sako:
– Nuostabu! Aš tiesiog pritrenkta jūsų drąsa ir gebėjimu susivaldyti. O jūs netgi nepanašus į tramdytoją: toks plonutis, liesutis…
– Čia ir yra mano sėkmės paslaptis, – nusišypsojo tramdytojas. – Liūtai laukia, kol aš nutuksiu.
Taip bekalbant į cirko direktoriaus kabinetą uždusęs įbėga žvėrių prižiūrėtojas.
– Pone direktoriau, pone direktoriau! Tigras užpuolė jūsų žmoną.
– Viešpatie, – sudejavo direktorius, – kur aš dabar gausiu kitą tigrą?
Pakelkime taures už tramdytojus… nebūtinai žvėrių.

Vyras ir žmona žiūri televizorių, kuris rodo dailųjį čiuožimą. Vyras:
– Su šia čiuožėja aš mielai atlikčiau laisvąją programą…
Žmona pašoka, išjungia televizorių ir sako:
– Tu iš pradžių atlik privalomąją programą, o po to jau galvok apie laisvąją…
Taigi išgerkim už privalomąją ir laisvąją programas.

Vakarienės metu žmona klausia vyro:
– Brangusis, ar tu nieko manyje nepastebi?
Vyras dėbtelėja akimis ir dvejodamas klausia:
– Tu pakeitei šukuoseną?
– Ne…
– Tavo naujas megztukas?
– Ne, senas.
– Tai gal šiandien tavo gimtadienis?
– Ne.
– O gal mudviejų vestuvių sukaktis?
– Ne, ne… Aš tik norėjau įsitikinti, ar tu dėmesingas ir specialiai užsimaukšlinau dujokaukę.
Tad pakelkime taures už tuos vyrus, kurie tikrai dėmesingi žmonoms.

Saulė moterį nurengia iki maudymosi kostiumėlio.
Tad išgerkime už tai, kad vyrai būtų karštesni už saulę.

Mokytojas nori vaizdžiai paaiškinti skirtumą tarp rožės ir kaktuso:
– Įsivaizduokite dailiai apsirengusią jauną, gražią moterį… Tai tokia esanti rožė. O šalia jos stovi žalia neišvaizdi būtybė, kuri ir žydėt retai žydi, o dažniausiai ji bežiedė. Ta būtybė šalia rožės atrodo verta pasigailėjimo. Kas tai galėtų būti?
– Aišku, pone mokytojau,- atsakė mokinys, – tai rožės vyras.
Pakelkime taures už rožių vyrus!

Tai įvyko Kinijoje. Vienos apylinkės viršininkas sužinojo, kad jo valdomosios srities vyrai bijo savo žmonų. Norėdamas pats tuo įsitikinti, jis įsakė aikštėje iškelti dvi vėliavas – geltoną ir mėlyną. Po to viršininkas sušaukė visus vyrus ir įsakė sąžiningai pasakyti, ar jie biją savo žmonų. Už melagingą parodymą buvo pagrasinta nubausti mirtimi.
– Tie, kurie bijo savo žmonų, atsistoja po geltona vėliava, o tie, kurie nebijo, – po mėlyna! – pasakė viršininkas.
Visi vyrai sustojo po geltona vėliava. Tik vienas liesas žmogelis atsidūrė po mėlyna.
– Bent vienas vyras narsus! – apsidžiaugė viršininkas ir paklausė žmogelio, kaip jis tapęs toks narsus. Šis atsakė:
– Didžiai gerbiamas viršininke, aš atsistojau po šia vėliava vien todėl, kad mano žmona uždraudė eiti ten, kur susirenka minia.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie tikrai nebijo žmonų.

Kalbasi dvi moterys.
– Ak, tie nelaukti svečiai, tiesiog siaubas! – sako pirmoji.
– Aš žinau puikų būdą, kaip nuo jų apsiginti, – pasakė antroji ir taip paaiškino:
– Kai tik suskamba durų skambutis, tuojau ranką įkišu į apsiausto rankovę ir tik tada atidarau duris. Jeigu svečias nelaukiamas, sakau: „Oi, kaip gaila… Kaip tyčia turiu tuoj skubiai išeiti“. O jeigu svečias mielas ir laukiamas, tada sakau: „Labai malonu, aš ką tik grįžau ir, kaip matote, nusirenginėju“.
Pakelkime taures už čia sėdinčius vyrus, kad kiekvienas būtų laukiamas ir, jam atėjus, moteris su malonumu nusirenginėtų.