Tostai draugams

Aludėj susitinka trys draugai ir klausinėjasi vienas pas kitą kas kaip gyvena. Vienas sako:
– Aš gyvenu kaip grafinukas, visokie pašlemėkai stengiasi už gerklės pastverti…
Kitas sako:
– Aš gyvenu vyručiai, kaip arbūzas – valgau, miegu ir storėju.
O trečias sako:
– Jums gerai, o aš gyvenu kaip bulvė, jei žmona su uošviene per žiemą nesuės, tai pavasarį tikrai pasodins…
Siūlau išgerti draugai už gerą gyvenimą…

Gyveno pasaulyje Teisybė ir Melas. Visą laiką jie tarpusavy ginčijosi, kuris iš jų stipresnis, reikalingesnis žmonėms. Niekaip nesutardami, jie nusprendė pasiklausti pačių žmonių. Tiesa ėjo tiesiais ir plačiais keliais, o Melas kaišiojo nosį į visokius užkampius, pavojingus akligatvius. Ten, kur pasirodydavo Melas, žmonės kalbėjo netiesą, apgaudinėjo vieni kitus, ir visa tai darė linksmai, nerūpestingai. Ten, kur pasirodydavo Teisybė, žmonės paniurdavo, nuleisdavo akis, į šalį sukdavo žvilgsnį. Žmonės kalbėjo Melui:
– Nepalik mūsų! Tu – mūsų draugas, su tavimi lengva ir paprasta gyventi.
O Teisybei sakė:
– Tu, Teisybe, atneši tik nerimą, verti kovoti, mąstyti.
Tada, Melui besidžiaugiant, Tiesa pakvietė jį pakeliauti po kalnus, aukštumas, kur skaidrūs šaltiniai, nepakartojamas žiedų grožis, nesuteptas snieguotų viršūnių spindesys.
– Man nėra kas veikti ten, kur nėra žmonių! Mano karalystė tamsiuose tarpekliuose, tarp žmonių, kuriems aš galiu vadovauti, – atsakė Melas.
Taigi draugai siūlau tostą už tai, kad visada koptume į tiesos aukštumas ir niekada nenusileistume į melo tarpeklius!

Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:
– Kodėl jūs tądien taip siaubingai pasigėrėte?
Kaltinamasis teisinasi:
– Tądien aš patekau į blogą draugiją. Mes buvome keturiese. Aš turėjau butelį geros ruginukės, o kiti trys – gerti nenorėjo.
Ne vieną žmogų padauginti išgėrimai atveda į teismą. Šit prieš teisėją stovi apgailėtinos išvaizdos vyriškis. Teisėjas jo klausia:
– Tamsta tiek daug gėrei, nors iš anksto žinojai, kad neturėsi kuo užmokėti… Kuo tai gali paaiškinti?
– Gėrime žmogus nori paskandinti savo rūpesčius, nori užsimiršti, – aiškino kaltinamasis. – O tai ir buvo didžiausias mano rūpestis, jog negalėsiu užsimokėti.
Ar buvo taip, ar nebuvo, tačiau pasitaiko ir taip, jog visa kaltė stengiamasi suversti buteliukui.
– Papasakokite, kaip jūs įvykdėte šią vagystę! – kreipiasi teisėjas į kaltinamąjį.
– Visiškai atsitiktinai. Tądien aš nemažai išgėriau. Vos parsivilkau namo norėdamas atsigulti ir išsimiegoti. Įeinu į butą ir matau daugybę svetimų daiktų, kurių niekada neturėjau. Surinkau juos visus… Manau, išnešiu ir išmesiu. Kam jie čia vietą užima. Tuo labiau kad jie ne mano… Ir kaip tik tuo metu įėjo policija…
Siūlau tostą. Nekaltinkime degtinės, jeigu esame patys kalti.

Džiunglėse gyveno vilkų gauja. Tačiau gaujos vadas metams bėgant paseno. Ir kartą, kai vilkai rengėsi medžioklei, jis jau nebesugebėjo jos vesti. Tada į priekį išėjo jaunas stiprus vilkas ir pasisiūlė būti gaujos vadu. Senasis vilkas sutiko.
Po kelių parų gauja grįžo iš medžioklės. Jaunasis vilkas papasakojo, jog jie užpuolė net septynis medžiotojus ir be vargo įveikę juos, parsitempė daug grobio.
Po kurio laiko vėl atėjo metas ieškoti grobio. Ir vėlei gaują žygin išsivedė jaunasis vilkas. Tačiau šį kartą jie ilgai negrįžo. O kai grįžo, senasis vilkas ilgai negalėjo patikėti. Iš visos gaujos grįžo tik vienas jaunasis vilkas, bet ir tas apdraskytas, kruvinas, bejėgis. Senasis vilkas nustebęs paklausė:
– Pirmojoje medžioklėje tavo gauja užpuolė septynis ginkluotus medžiotojus, ir vis dėlto tada grįžote sveiki ir su grobiu! Kas dabar atsitiko?
Jaunasis vilkas atsakė:
– Tada buvo tiesiog septyni medžiotojai, o šį kartą sutikome tris geriausius draugus…
Tad skelbiu tostą už tikrą draugystę!

Atsitiko taip, kad vienas visiškai nuskurdęs žmogelis paprašė savo bičiulio paramos. Bičiulis išsitraukė savo piniginę ir prisipažinęs, jog tai visos jo santaupos, atidavė ją žmogeliui. Tas, pasiėmęs bičiulio piniginę, nuėjo į namus. Tuo metu pas jį atėjo kaimynas ir prisipažino, kad nebeturi namuose nė duonos kriaukšlio. Tada žmogelis išsitraukė ką tik gautą piniginę ir tarė:
– Aš taip pat nieko neturėjau, bet vienas mano bičiulis man padovanojo šią piniginę. Dabar ją tu paimk, o manęs gal neapleis Dievas…
Paėmė kaimynas piniginę ir eina namo. Sutinka tą bičiulį, kuriam pradžioje ir priklausė ši piniginė. Bet šįsyk bičiulis pats prašėsi išmaldos. Kaimynas pagalvojo: “Aš tą piniginę gavau dovanų, tai kodėl aš ją privalau savintis”. Ir jis atidavė piniginę prašančiajam. Tas gi tuoj pat atpažino… savąją piniginę ir paprašė paaiškinti, kaip ta piniginė atsirado pas jį. Kaimynas viską papasakojo. Tada piniginės savininkas tarė:
– Tai aš padovanojau šią piniginę. Todėl bus teisingiausia, jei tuos pinigus pasidalinsime trimis lygiomis dalimis…
Tad siūlau išgerti už tikrą, bičiulišką draugystę be jokių išskaičiavimų!

Seniai, labai seniai gyveno senis ir senė. Vieną rytą senis pasiėmė virvę ir išėjo į mišką žabų. Prisirinko, naštą vargais negalais užsikėlė ant pečių ir stenėdamas, pasiramsčiuodamas lazda kėblino namo. Karščio ir nešulio išvargintas senelis prisėdo pailsėti prie šaltinio. Numetęs naštą jis godžiai puolė gerti. Atsigėręs, atsigaivinęs prigulė ir nepajuto, kaip užmigo. Atsibudo jau vakarop. Senelis sunerimo, vikriai užsimetė naštą ir patraukė namo.
Senelė, nesulaukusi savo senelio, išėjo jo ieškoti. Beklaidžiodama po mišką, ji sutiko jaunuolį su žabų ryšuliu ir klausia:
– Berneli, pasakyk, ar kartais miške nematei senio?
– Ką tu, motin, apakai į senatvę? – atsakė užkalbintasis. – Savo senio nepažįsti?
– Nejuokauk, vaikine! Mano vyras prieš septyniasdešimt metų buvo toks…
Ir suprato senis, kad vandens gėręs iš jaunystės šaltinio, apie kurį buvo girdėjęs iš savo senelių. Senė įsigeidė irgi to stebuklingo vandens atsigerti. Jos vyras nupasakojo, kaip tą šaltinį susirasti, o pats patraukė namo. Visą vakarą nesulaukęs pargrįžtančios senės, rytą nuėjo jos ieškoti. Prie šaltinio senės nerado. Tik krūmuose išgirdo knėkščiantį kūdikį. Pasirodo, senė iš godumo per daug prisigėrė jaunystės vandens.
Tad išgerkime už tai, kad ir kiek šiandien begertume, niekas nepavirstų bejėgiais kūdikiais draugų akyse.

Atsitiko taip, kad kartą vienišam žmogui teko nakvoti erdvioje užmiesčio viloje. Naktis buvo tamsi ir siaubinga, panaši į tą, kokią matome siaubo filmuose. Lietus pliaupė be perstojo, vėjas negailestingai daužė langines, vėjo pučiami brazdinosi nukritę lapai… Žmogus niekaip negalėjo užmigti. Ir staiga jis išgirdo, kaip kažkas pasibeldė į vilos duris. Priėjęs prie jų, žmogus paklausė:
– Kas ten? Ką likimas atnešė tokį vėlyvą vakarą?
Niekas žmogui neatsakė. Tik švilpavo vėjas ir gūdžiai aimanavo tamsa. Žmogus vėl atsigulė, bet užmigti negalėjo. Ir staiga vėl beldimas į duris. Ir vėl klausimas:
– Kas ten?
Ir vėl tyla. Ir nerimstantis tamsumų ūžesys. Kitą rytą visą nakties istoriją žmogus papasakojo vienai senyvai ir išmintingai moteriai.
– O tu neatidarei durų? –  paklausė moteris.
– Ne… O ką, reikėjo atidaryti?
– Jokiu būdu! Juk į namus beldėsi Bėda…
Tad pakelkime taurę už tai, kad į mūsų namus belstųsi Laimė, Meilė ir Gėris ir, žinoma, Geri Draugai, nes be gerų draugų neateis nei Laimė, nei Meilė, nei Gėris…

Per gimtadienį pas profesorių susirinko daug svečių. Ant stalo buvo pridėta visokių valgių. Tačiau svaigalų nebuvo matyti. Svečiai ėmė šnibždėtis, jog profesorius šykštus. Bet šit tarnaitė įneša gėrimų.
– Kaip mes gersime? – paklausė profesorius, – ar kaip žmonės, ar kaip gyvuliai?
– Koks čia gali būti klausimas? – suūžė svečiai. – Aišku, kaip žmonės.
– Atneškite dar kita tiek gėrimų! – paliepė profesorius.
– Kodėl, pone profesoriau? – kažkas paklausė.
– Matote, gyvuliai geria tiek, kiek nori… O žmonės geria ir nenorėdami, kad tik kuo daugiau išgertų…
Tad pakelkime taures už tai, kad žmogus yra žmogus, nors ir turi daug silpnybių!

– Kvailas ir šuniškas tas žmogaus gyvenimas, – skundžiasi mėgstantis išgerti žmogelis. – O ypač mano: vos tik pradedu dirbti, ima kamuoti troškulys… Vos tik jį numalšinu, negaliu dirbti… – Ir staiga jis pasisuka į sėdinčiuosius: – Ak, žmonės, žmonės… Jeigu sugrįžtų visi tie pinigėliai, kuriuos praleidau per gerklę!
– Ir ką tu su jais darytum?
– Pragerčiau.
Ir šit žmogelis šlitinėdamas pareina namo. Kaimynas šaiposi:
– Visą laiką pats girtas ir girtas! Tu tik pamanyk – degtinė tau neša tik kančias, vargą ir skurdą.
– Ačiū! Labai ačiū! – verkšlena girtasis ir siekia apkabinti kaimyną. – Pagaliau aš suradau tikrą bičiulį!
– Kodėl aš tavo bičiulis? – nustebo kaimynas.
– Tik tamsta kaltini degtinę, o ne mane.
Tad pakelkime taures ir prarykime tikrąjį žmonijos priešą, kad jis nedrumstų linksmos mūsų nuotaikos.

Jautis visą dieną vilko jungą. Vakare, kai jį iškinkė, alkanas keturkojis per tvorą pasiekė saulėgrąžą ir surupšnojo jos lapą. Tai pamatęs šeimininkas drožė jam vadelėmis per šonus.
Prie būdos pririštas šuo pasakė:
– Dabar supratai, kad išmokt traukti žagrę ar plūgą dar ne viskas. Reikia išmokti ir kandžiotis!
Pakelkime taures už tai, kad nevirstume nei engiamaisiais jaučiais, nei besikandžiojančiais šunimis.

Vienas žmogus netikėtai uždirbo daug pinigų. Bet ar dėl nežinojimo, ką su tais pinigais daryti, ar dėl kitų priežasčių jis tuos pinigus iškeitė į aukso gabalą, užkasė jį į žemę ir kasdien ateidavo pažiūrėti ton vieton. Tas dažnas žmogaus viešnages ir parymojimus prie užkasto aukso pastebėjo kaimynas. Sulaukęs nakties, jis tą aukso gabalą iškasė, pasiėmė, o jo vietoje paliko paprasčiausią akmenį.
Kitą dieną įprastu laiku aukso šeimininkas vėl atėjo prie savo lobio. Jis iškart pastebėjo, kad žemė šioje vietoje šviežiai perkasta. Drebančiomis rankomis atkasė slėptuvę ir… aukso vietoje rado paprasčiausią akmenį. Žmogus suklupo ir ėmė graudžiai verkti. Tai pamatęs kaimynas vagis prisiartino prie žmogaus ir paklausė, ko jis verkiąs. Žmogus paaiškino, jog čia paslėpęs aukso luitą, o dabar jo vietoje radęs tik paprasčiausią akmenį. Tada kaimynas vagis tarė:
– Ko gi tau verkti? Ar tau ne tas pats, kas žemėje guli: auksas ar akmuo, jeigu tu nieko nesiruoši daryti su užkastu lobiu?
Pakelkime taurę už tai, kad savo turtus neslėptume žemėje, o vartotume savo, savo artimųjų ir bičiulių labui!

Iš trečio aukšto iškrito girtas pilietis. Aplinkui susirinko būrelis žmonių.
– Kas atsitiko? – pribėgęs klausia policininkas.
– Nežinau, – atsakė girtasis valydamasis kelnes, – aš pats ką tik čia atsidūriau…
Pakelkime taures, kad laimingai grįžtume namo ir netektų valytis kelnių.

Potvynis. Visi siaubo apimti. Žmonės griebiasi išvartų, lentgalių, kažkokių nuolaužų ir stengiasi pasiekti sausumą. Tik vienas senas žmogus sėdi sau ramus krėsle.
– Greičiau bėk! – šaukia jam žmonės iš paskutinio pagalbon pasiųsto sunkvežimio.
– Dievas man padės, – ramiai atsako senis ir net negalvoja pajudėti iš vietos.
O potvynio vanduo vis kyla ir kyla. Jis jau semia kambarius. Prie senio priplaukia paskutinė valtis. Iš jos gelbėtojai šaukia:
– Seneli, eikš čionai! Dar yra viena vieta!
– Dievas man padės! – ramiai atsako senis ir meldžiasi.
Gelbėdamasis nuo kylančio vandens senolis užsiropščia ant stogo. Bet vanduo greit paskandins ir stogo viršūnę, kaminą. Virš namo pakimba malūnsparnis. Gelbėtojai išmeta virvines kopėčias.
– Kabinkis, seni! Tai paskutinis šansas.
Tačiau senis vis tvirtina savo:
– Dievas man padės!
Su šiais žodžiais atrieda didžiulė banga ir nuplauna užsispyrėlį. Rojuje senis sutinka Dievą ir pradeda priekaištauti.
– Viešpatie Dieve, aš taip laukiau tavo pagalbos! Kodėl tu apleidai mane nelaimėje?
Ir pasigirdo rūstus Dievo balsas:
– Nevykėli! Kvaily nelaimingas! O kas tau siuntė sunkvežimį, paskui valtį ir malūnsparnį?
Siūlau tostą už tuos, kurie moka pasinaudoti savo progomis.

Gražų amželį nugyveno žmogus. Kartą jį aplankė giltinė ir pasakė:
– Gana! Renkis ir eik su manimi.
Žmogus su ašaromis meldžia giltinę, kad ji dar jo neliestų ir paliktų ramybėje. Tačiau giltinė pareiškė, kad toks esąs Dievo įsakymas. Tada senukas pakėlė rankas į dangų ir ėmė maldauti:
– O galingasis Viešpatie, leisk man dar šiek tiek pagyventi!
– O kiek dar norėtum? – pasigirdo Dievo balsas.
– Tiek metų, kiek ant šito medžio lapų.
– Tai labai daug.
– Tada bent tiek dienelių, kiek obuolių ant šitos obels! – derasi senukas.
– Ir jų labai daug! – atsiduso Visagalis. – Gerai, aš tau leisiu dar pagyventi tiek savaičių, kiek tu turi draugų!
– Neturiu draugų, – liūdnai atsakė senukas ir drebančia ranka nusišluostė ašaras.
Tad pakelkime tostą už draugus! Kad jų būtų daugiau negu ant medžio lapų.