Tostai draugams

Kartą vėjas ir saulė susiginčijo, kuris iš jų stipresnis. Vėjas ir sako:
– Aš esu stipresnis už tave! Ir tau tai įrodysiu! Antai eina senukas. Aš tuojau nuplėšiu nuo jo drabužius!
Saulė užlindo už debesies ir pasislėpė, o vėjas taip pradėjo pūsti, kad kilo tiesiog uraganas. Tačiau kuo stipriau vėjas pūtė, tuo labiau senukas suposi į paltą.
Galiausiai vėjas nurimo ir nustojo pūtęs. Tada iš už debesies išlindo saulutė ir švelniai nusišypsojo žmogui. Šis taip pat šyptelėjo. Saulutė nepagailėjo savo spindulių. Netrukus žmogelis nusiėmė kepurę… nusivilko paltą. Saulė ir sako vėjui:
– Švelnumas ir draugiškumas buvo ir bus stipresni už pyktį ir jėgą!
Pakelkime taures už gerumą, draugiškumą ir linksmą nuotaiką!

Išgerkim draugai į mano sveikatą. Nes jei aš būsiu sveikas, bus sveika ir mano žmona. Jei bus sveika mano žmona, bus sveiki ir visi mūsų miesto vyrai. Jei bus sveiki visi mūsų miesto vyrai, tai bus sveikos ir visos miesto moterys. Na, o jei bus sveikos visos moterys mūsų mieste, tai būsiu sveikas ir aš. Tad išgerkim į mano sveikatą!

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to klausia studentų – ar stiklainis pilnas? Šie patvirtino.
Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė.
Tada profesorius išsitraukė iš kišenes maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamos stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų ar dabar stiklainis pilnas. Ir šie vėl atsakė – taip.
Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
– Taigi, – tarė profesorius, dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus; šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę. Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos. Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus. Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams.
Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimajam. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam… Rūpinkitės pirmiausia didžiausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita – tai tik smėlis.
Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos. Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
– Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad: nesvarbu koks pilnas jūsų gyvenimas būtų, porai puodelių kavos su gerais draugais visuomet turėtų atsirasti laiko!

Kartą paskendo laivas. Visi keleiviai žuvo, išsigelbėjo tik tėvas ir sūnus. Plaukia jie per bangas, įsikibę į rąstą, ir sūnus klausia tėvo:
– Sakyk, tėve, ar dar gali būti kam sunkiau, negu mums dabar?
– Tam dar sunkiau, sūnau, – atsakė tėvas, – kas artimo žmogaus laukdamas vis į kelią žiūri.
Tad išgerkim už tuos, kurie laukia!

Vieną pagarsėjusį pilietį aplanko senas pažįstamas.
– Tikiuosi nesutrukdžiau?- pasakė jis šypsodamasis.
– Nieko, nieko,- pasakė šeimininkas. – aš jau ir prieš tai blogai jaučiausi. Tačiau labai džiaugiausi, kad atvažiavai pas mane. Po tiek metų. Po tiek gyvenimo audrų… Ir sveikas, ir gyvas. Džiaugiuosi iš visos širdies.
– Jeigu tikrai džiaugiesi, užmokėk taksistui, kuris mane atvežė, aš neturiu nė cento.
– Kad tu sprandą nusisuktum. Tai ko važinėji, jeigu pinigų neturi?
Pakelkime taures už tuos draugus, kurie neturėdami pinigų, nevyksta į svečius.

Vienoje Amerikos upėje skęsta žmogus. Tai pastebėjęs misteris Džonis šoka į valtelę ir iriasi prie nelaimingojo.
– Hello! – šaukia Džonis. – Tamstos pavardė?
– Haris Raitas, pone! Greičiau gelbėkite!
– O kur dirbate? Kur tarnaujate, misteri Raitai?
– Mėsos konservų fabrike, – sugargaliavo skęsdamas Raitas.
Džonis nė nemano jam pagelbėti, nors gali jį ištraukti. Džonis nusiiria į krantą, pasisamdo taksi ir skuba į konservų fabriką.
Uždusęs įpuola į direktoriaus kabinetą.
– Pone direktoriau, – klausia, – ar misterio Hario Raito vieta laisva?
– Deja, jau ne, – pasigirdo direktoriaus atsakymas. – Hario vietą užėmė ponas, kuris šiandien rytą jam davė valtelę pasiirstyti.
Pakelkime taures už operatyvumą, bet nebūkime amerikiečiai ir neskandinkime savo artimo siekdami sau gerovės.

Aludėj susitinka trys draugai ir klausinėjasi vienas pas kitą kas kaip gyvena. Vienas sako:
– Aš gyvenu kaip grafinukas, visokie pašlemėkai stengiasi už gerklės pastverti…
Kitas sako:
– Aš gyvenu vyručiai, kaip arbūzas – valgau, miegu ir storėju.
O trečias sako:
– Jums gerai, o aš gyvenu kaip bulvė, jei žmona su uošviene per žiemą nesuės, tai pavasarį tikrai pasodins…
Siūlau išgerti draugai už gerą gyvenimą…

Gyveno pasaulyje Teisybė ir Melas. Visą laiką jie tarpusavy ginčijosi, kuris iš jų stipresnis, reikalingesnis žmonėms. Niekaip nesutardami, jie nusprendė pasiklausti pačių žmonių. Tiesa ėjo tiesiais ir plačiais keliais, o Melas kaišiojo nosį į visokius užkampius, pavojingus akligatvius. Ten, kur pasirodydavo Melas, žmonės kalbėjo netiesą, apgaudinėjo vieni kitus, ir visa tai darė linksmai, nerūpestingai. Ten, kur pasirodydavo Teisybė, žmonės paniurdavo, nuleisdavo akis, į šalį sukdavo žvilgsnį. Žmonės kalbėjo Melui:
– Nepalik mūsų! Tu – mūsų draugas, su tavimi lengva ir paprasta gyventi.
O Teisybei sakė:
– Tu, Teisybe, atneši tik nerimą, verti kovoti, mąstyti.
Tada, Melui besidžiaugiant, Tiesa pakvietė jį pakeliauti po kalnus, aukštumas, kur skaidrūs šaltiniai, nepakartojamas žiedų grožis, nesuteptas snieguotų viršūnių spindesys.
– Man nėra kas veikti ten, kur nėra žmonių! Mano karalystė tamsiuose tarpekliuose, tarp žmonių, kuriems aš galiu vadovauti, – atsakė Melas.
Taigi draugai siūlau tostą už tai, kad visada koptume į tiesos aukštumas ir niekada nenusileistume į melo tarpeklius!

Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:
– Kodėl jūs tądien taip siaubingai pasigėrėte?
Kaltinamasis teisinasi:
– Tądien aš patekau į blogą draugiją. Mes buvome keturiese. Aš turėjau butelį geros ruginukės, o kiti trys – gerti nenorėjo.
Ne vieną žmogų padauginti išgėrimai atveda į teismą. Šit prieš teisėją stovi apgailėtinos išvaizdos vyriškis. Teisėjas jo klausia:
– Tamsta tiek daug gėrei, nors iš anksto žinojai, kad neturėsi kuo užmokėti… Kuo tai gali paaiškinti?
– Gėrime žmogus nori paskandinti savo rūpesčius, nori užsimiršti, – aiškino kaltinamasis. – O tai ir buvo didžiausias mano rūpestis, jog negalėsiu užsimokėti.
Ar buvo taip, ar nebuvo, tačiau pasitaiko ir taip, jog visa kaltė stengiamasi suversti buteliukui.
– Papasakokite, kaip jūs įvykdėte šią vagystę! – kreipiasi teisėjas į kaltinamąjį.
– Visiškai atsitiktinai. Tądien aš nemažai išgėriau. Vos parsivilkau namo norėdamas atsigulti ir išsimiegoti. Įeinu į butą ir matau daugybę svetimų daiktų, kurių niekada neturėjau. Surinkau juos visus… Manau, išnešiu ir išmesiu. Kam jie čia vietą užima. Tuo labiau kad jie ne mano… Ir kaip tik tuo metu įėjo policija…
Siūlau tostą. Nekaltinkime degtinės, jeigu esame patys kalti.

Džiunglėse gyveno vilkų gauja. Tačiau gaujos vadas metams bėgant paseno. Ir kartą, kai vilkai rengėsi medžioklei, jis jau nebesugebėjo jos vesti. Tada į priekį išėjo jaunas stiprus vilkas ir pasisiūlė būti gaujos vadu. Senasis vilkas sutiko.
Po kelių parų gauja grįžo iš medžioklės. Jaunasis vilkas papasakojo, jog jie užpuolė net septynis medžiotojus ir be vargo įveikę juos, parsitempė daug grobio.
Po kurio laiko vėl atėjo metas ieškoti grobio. Ir vėlei gaują žygin išsivedė jaunasis vilkas. Tačiau šį kartą jie ilgai negrįžo. O kai grįžo, senasis vilkas ilgai negalėjo patikėti. Iš visos gaujos grįžo tik vienas jaunasis vilkas, bet ir tas apdraskytas, kruvinas, bejėgis. Senasis vilkas nustebęs paklausė:
– Pirmojoje medžioklėje tavo gauja užpuolė septynis ginkluotus medžiotojus, ir vis dėlto tada grįžote sveiki ir su grobiu! Kas dabar atsitiko?
Jaunasis vilkas atsakė:
– Tada buvo tiesiog septyni medžiotojai, o šį kartą sutikome tris geriausius draugus…
Tad skelbiu tostą už tikrą draugystę!

Atsitiko taip, kad vienas visiškai nuskurdęs žmogelis paprašė savo bičiulio paramos. Bičiulis išsitraukė savo piniginę ir prisipažinęs, jog tai visos jo santaupos, atidavė ją žmogeliui. Tas, pasiėmęs bičiulio piniginę, nuėjo į namus. Tuo metu pas jį atėjo kaimynas ir prisipažino, kad nebeturi namuose nė duonos kriaukšlio. Tada žmogelis išsitraukė ką tik gautą piniginę ir tarė:
– Aš taip pat nieko neturėjau, bet vienas mano bičiulis man padovanojo šią piniginę. Dabar ją tu paimk, o manęs gal neapleis Dievas…
Paėmė kaimynas piniginę ir eina namo. Sutinka tą bičiulį, kuriam pradžioje ir priklausė ši piniginė. Bet šįsyk bičiulis pats prašėsi išmaldos. Kaimynas pagalvojo: “Aš tą piniginę gavau dovanų, tai kodėl aš ją privalau savintis”. Ir jis atidavė piniginę prašančiajam. Tas gi tuoj pat atpažino… savąją piniginę ir paprašė paaiškinti, kaip ta piniginė atsirado pas jį. Kaimynas viską papasakojo. Tada piniginės savininkas tarė:
– Tai aš padovanojau šią piniginę. Todėl bus teisingiausia, jei tuos pinigus pasidalinsime trimis lygiomis dalimis…
Tad siūlau išgerti už tikrą, bičiulišką draugystę be jokių išskaičiavimų!

Seniai, labai seniai gyveno senis ir senė. Vieną rytą senis pasiėmė virvę ir išėjo į mišką žabų. Prisirinko, naštą vargais negalais užsikėlė ant pečių ir stenėdamas, pasiramsčiuodamas lazda kėblino namo. Karščio ir nešulio išvargintas senelis prisėdo pailsėti prie šaltinio. Numetęs naštą jis godžiai puolė gerti. Atsigėręs, atsigaivinęs prigulė ir nepajuto, kaip užmigo. Atsibudo jau vakarop. Senelis sunerimo, vikriai užsimetė naštą ir patraukė namo.
Senelė, nesulaukusi savo senelio, išėjo jo ieškoti. Beklaidžiodama po mišką, ji sutiko jaunuolį su žabų ryšuliu ir klausia:
– Berneli, pasakyk, ar kartais miške nematei senio?
– Ką tu, motin, apakai į senatvę? – atsakė užkalbintasis. – Savo senio nepažįsti?
– Nejuokauk, vaikine! Mano vyras prieš septyniasdešimt metų buvo toks…
Ir suprato senis, kad vandens gėręs iš jaunystės šaltinio, apie kurį buvo girdėjęs iš savo senelių. Senė įsigeidė irgi to stebuklingo vandens atsigerti. Jos vyras nupasakojo, kaip tą šaltinį susirasti, o pats patraukė namo. Visą vakarą nesulaukęs pargrįžtančios senės, rytą nuėjo jos ieškoti. Prie šaltinio senės nerado. Tik krūmuose išgirdo knėkščiantį kūdikį. Pasirodo, senė iš godumo per daug prisigėrė jaunystės vandens.
Tad išgerkime už tai, kad ir kiek šiandien begertume, niekas nepavirstų bejėgiais kūdikiais draugų akyse.

Atsitiko taip, kad kartą vienišam žmogui teko nakvoti erdvioje užmiesčio viloje. Naktis buvo tamsi ir siaubinga, panaši į tą, kokią matome siaubo filmuose. Lietus pliaupė be perstojo, vėjas negailestingai daužė langines, vėjo pučiami brazdinosi nukritę lapai… Žmogus niekaip negalėjo užmigti. Ir staiga jis išgirdo, kaip kažkas pasibeldė į vilos duris. Priėjęs prie jų, žmogus paklausė:
– Kas ten? Ką likimas atnešė tokį vėlyvą vakarą?
Niekas žmogui neatsakė. Tik švilpavo vėjas ir gūdžiai aimanavo tamsa. Žmogus vėl atsigulė, bet užmigti negalėjo. Ir staiga vėl beldimas į duris. Ir vėl klausimas:
– Kas ten?
Ir vėl tyla. Ir nerimstantis tamsumų ūžesys. Kitą rytą visą nakties istoriją žmogus papasakojo vienai senyvai ir išmintingai moteriai.
– O tu neatidarei durų? –  paklausė moteris.
– Ne… O ką, reikėjo atidaryti?
– Jokiu būdu! Juk į namus beldėsi Bėda…
Tad pakelkime taurę už tai, kad į mūsų namus belstųsi Laimė, Meilė ir Gėris ir, žinoma, Geri Draugai, nes be gerų draugų neateis nei Laimė, nei Meilė, nei Gėris…

Per gimtadienį pas profesorių susirinko daug svečių. Ant stalo buvo pridėta visokių valgių. Tačiau svaigalų nebuvo matyti. Svečiai ėmė šnibždėtis, jog profesorius šykštus. Bet šit tarnaitė įneša gėrimų.
– Kaip mes gersime? – paklausė profesorius, – ar kaip žmonės, ar kaip gyvuliai?
– Koks čia gali būti klausimas? – suūžė svečiai. – Aišku, kaip žmonės.
– Atneškite dar kita tiek gėrimų! – paliepė profesorius.
– Kodėl, pone profesoriau? – kažkas paklausė.
– Matote, gyvuliai geria tiek, kiek nori… O žmonės geria ir nenorėdami, kad tik kuo daugiau išgertų…
Tad pakelkime taures už tai, kad žmogus yra žmogus, nors ir turi daug silpnybių!