Išgerkim draugai į mano sveikatą. Nes jei aš būsiu sveikas, bus sveika ir mano žmona. Jei bus sveika mano žmona, bus sveiki ir visi mūsų miesto vyrai. Jei bus sveiki visi mūsų miesto vyrai, tai bus sveikos ir visos miesto moterys. Na, o jei bus sveikos visos moterys mūsų mieste, tai būsiu sveikas ir aš. Tad išgerkim į mano sveikatą!

Gražų amželį nugyveno žmogus. Kartą jį aplankė giltinė ir pasakė:
– Gana! Renkis ir eik su manimi.
Žmogus su ašaromis meldžia giltinę, kad ji dar jo neliestų ir paliktų ramybėje. Tačiau giltinė pareiškė, kad toks esąs Dievo įsakymas. Tada senukas pakėlė rankas į dangų ir ėmė maldauti:
– O galingasis Viešpatie, leisk man dar šiek tiek pagyventi!
– O kiek dar norėtum? – pasigirdo Dievo balsas.
– Tiek metų, kiek ant šito medžio lapų.
– Tai labai daug.
– Tada bent tiek dienelių, kiek obuolių ant šitos obels! – derasi senukas.
– Ir jų labai daug! – atsiduso Visagalis. – Gerai, aš tau leisiu dar pagyventi tiek savaičių, kiek tu turi draugų!
– Neturiu draugų, – liūdnai atsakė senukas ir drebančia ranka nusišluostė ašaras.
Tad pakelkime tostą už draugus! Kad jų būtų daugiau negu ant medžio lapų.

Iš trečio aukšto iškrito girtas pilietis. Aplinkui susirinko būrelis žmonių.
– Kas atsitiko? – pribėgęs klausia policininkas.
– Nežinau, – atsakė girtasis valydamasis kelnes, – aš pats ką tik čia atsidūriau…
Pakelkime taures, kad laimingai grįžtume namo ir netektų valytis kelnių.

Jautis visą dieną vilko jungą. Vakare, kai jį iškinkė, alkanas keturkojis per tvorą pasiekė saulėgrąžą ir surupšnojo jos lapą. Tai pamatęs šeimininkas drožė jam vadelėmis per šonus.
Prie būdos pririštas šuo pasakė:
– Dabar supratai, kad išmokt traukti žagrę ar plūgą dar ne viskas. Reikia išmokti ir kandžiotis!
Pakelkime taures už tai, kad nevirstume nei engiamaisiais jaučiais, nei besikandžiojančiais šunimis.

Per gimtadienį pas profesorių susirinko daug svečių. Ant stalo buvo pridėta visokių valgių. Tačiau svaigalų nebuvo matyti. Svečiai ėmė šnibždėtis, jog profesorius šykštus. Bet šit tarnaitė įneša gėrimų.
– Kaip mes gersime? – paklausė profesorius, – ar kaip žmonės, ar kaip gyvuliai?
– Koks čia gali būti klausimas? – suūžė svečiai. – Aišku, kaip žmonės.
– Atneškite dar kita tiek gėrimų! – paliepė profesorius.
– Kodėl, pone profesoriau? – kažkas paklausė.
– Matote, gyvuliai geria tiek, kiek nori… O žmonės geria ir nenorėdami, kad tik kuo daugiau išgertų…
Tad pakelkime taures už tai, kad žmogus yra žmogus, nors ir turi daug silpnybių!

Atsitiko taip, kad kartą vienišam žmogui teko nakvoti erdvioje užmiesčio viloje. Naktis buvo tamsi ir siaubinga, panaši į tą, kokią matome siaubo filmuose. Lietus pliaupė be perstojo, vėjas negailestingai daužė langines, vėjo pučiami brazdinosi nukritę lapai… Žmogus niekaip negalėjo užmigti. Ir staiga jis išgirdo, kaip kažkas pasibeldė į vilos duris. Priėjęs prie jų, žmogus paklausė:
– Kas ten? Ką likimas atnešė tokį vėlyvą vakarą?
Niekas žmogui neatsakė. Tik švilpavo vėjas ir gūdžiai aimanavo tamsa. Žmogus vėl atsigulė, bet užmigti negalėjo. Ir staiga vėl beldimas į duris. Ir vėl klausimas:
– Kas ten?
Ir vėl tyla. Ir nerimstantis tamsumų ūžesys. Kitą rytą visą nakties istoriją žmogus papasakojo vienai senyvai ir išmintingai moteriai.
– O tu neatidarei durų? –  paklausė moteris.
– Ne… O ką, reikėjo atidaryti?
– Jokiu būdu! Juk į namus beldėsi Bėda…
Tad pakelkime taurę už tai, kad į mūsų namus belstųsi Laimė, Meilė ir Gėris ir, žinoma, Geri Draugai, nes be gerų draugų neateis nei Laimė, nei Meilė, nei Gėris…

Seniai, labai seniai gyveno senis ir senė. Vieną rytą senis pasiėmė virvę ir išėjo į mišką žabų. Prisirinko, naštą vargais negalais užsikėlė ant pečių ir stenėdamas, pasiramsčiuodamas lazda kėblino namo. Karščio ir nešulio išvargintas senelis prisėdo pailsėti prie šaltinio. Numetęs naštą jis godžiai puolė gerti. Atsigėręs, atsigaivinęs prigulė ir nepajuto, kaip užmigo. Atsibudo jau vakarop. Senelis sunerimo, vikriai užsimetė naštą ir patraukė namo.
Senelė, nesulaukusi savo senelio, išėjo jo ieškoti. Beklaidžiodama po mišką, ji sutiko jaunuolį su žabų ryšuliu ir klausia:
– Berneli, pasakyk, ar kartais miške nematei senio?
– Ką tu, motin, apakai į senatvę? – atsakė užkalbintasis. – Savo senio nepažįsti?
– Nejuokauk, vaikine! Mano vyras prieš septyniasdešimt metų buvo toks…
Ir suprato senis, kad vandens gėręs iš jaunystės šaltinio, apie kurį buvo girdėjęs iš savo senelių. Senė įsigeidė irgi to stebuklingo vandens atsigerti. Jos vyras nupasakojo, kaip tą šaltinį susirasti, o pats patraukė namo. Visą vakarą nesulaukęs pargrįžtančios senės, rytą nuėjo jos ieškoti. Prie šaltinio senės nerado. Tik krūmuose išgirdo knėkščiantį kūdikį. Pasirodo, senė iš godumo per daug prisigėrė jaunystės vandens.
Tad išgerkime už tai, kad ir kiek šiandien begertume, niekas nepavirstų bejėgiais kūdikiais draugų akyse.

Atsitiko taip, kad vienas visiškai nuskurdęs žmogelis paprašė savo bičiulio paramos. Bičiulis išsitraukė savo piniginę ir prisipažinęs, jog tai visos jo santaupos, atidavė ją žmogeliui. Tas, pasiėmęs bičiulio piniginę, nuėjo į namus. Tuo metu pas jį atėjo kaimynas ir prisipažino, kad nebeturi namuose nė duonos kriaukšlio. Tada žmogelis išsitraukė ką tik gautą piniginę ir tarė:
– Aš taip pat nieko neturėjau, bet vienas mano bičiulis man padovanojo šią piniginę. Dabar ją tu paimk, o manęs gal neapleis Dievas…
Paėmė kaimynas piniginę ir eina namo. Sutinka tą bičiulį, kuriam pradžioje ir priklausė ši piniginė. Bet šįsyk bičiulis pats prašėsi išmaldos. Kaimynas pagalvojo: “Aš tą piniginę gavau dovanų, tai kodėl aš ją privalau savintis”. Ir jis atidavė piniginę prašančiajam. Tas gi tuoj pat atpažino… savąją piniginę ir paprašė paaiškinti, kaip ta piniginė atsirado pas jį. Kaimynas viską papasakojo. Tada piniginės savininkas tarė:
– Tai aš padovanojau šią piniginę. Todėl bus teisingiausia, jei tuos pinigus pasidalinsime trimis lygiomis dalimis…
Tad siūlau išgerti už tikrą, bičiulišką draugystę be jokių išskaičiavimų!

Džiunglėse gyveno vilkų gauja. Tačiau gaujos vadas metams bėgant paseno. Ir kartą, kai vilkai rengėsi medžioklei, jis jau nebesugebėjo jos vesti. Tada į priekį išėjo jaunas stiprus vilkas ir pasisiūlė būti gaujos vadu. Senasis vilkas sutiko.
Po kelių parų gauja grįžo iš medžioklės. Jaunasis vilkas papasakojo, jog jie užpuolė net septynis medžiotojus ir be vargo įveikę juos, parsitempė daug grobio.
Po kurio laiko vėl atėjo metas ieškoti grobio. Ir vėlei gaują žygin išsivedė jaunasis vilkas. Tačiau šį kartą jie ilgai negrįžo. O kai grįžo, senasis vilkas ilgai negalėjo patikėti. Iš visos gaujos grįžo tik vienas jaunasis vilkas, bet ir tas apdraskytas, kruvinas, bejėgis. Senasis vilkas nustebęs paklausė:
– Pirmojoje medžioklėje tavo gauja užpuolė septynis ginkluotus medžiotojus, ir vis dėlto tada grįžote sveiki ir su grobiu! Kas dabar atsitiko?
Jaunasis vilkas atsakė:
– Tada buvo tiesiog septyni medžiotojai, o šį kartą sutikome tris geriausius draugus…
Tad skelbiu tostą už tikrą draugystę!

Teisėjas kreipiasi į kaltinamąjį:
– Kodėl jūs tądien taip siaubingai pasigėrėte?
Kaltinamasis teisinasi:
– Tądien aš patekau į blogą draugiją. Mes buvome keturiese. Aš turėjau butelį geros ruginukės, o kiti trys – gerti nenorėjo.
Ne vieną žmogų padauginti išgėrimai atveda į teismą. Šit prieš teisėją stovi apgailėtinos išvaizdos vyriškis. Teisėjas jo klausia:
– Tamsta tiek daug gėrei, nors iš anksto žinojai, kad neturėsi kuo užmokėti… Kuo tai gali paaiškinti?
– Gėrime žmogus nori paskandinti savo rūpesčius, nori užsimiršti, – aiškino kaltinamasis. – O tai ir buvo didžiausias mano rūpestis, jog negalėsiu užsimokėti.
Ar buvo taip, ar nebuvo, tačiau pasitaiko ir taip, jog visa kaltė stengiamasi suversti buteliukui.
– Papasakokite, kaip jūs įvykdėte šią vagystę! – kreipiasi teisėjas į kaltinamąjį.
– Visiškai atsitiktinai. Tądien aš nemažai išgėriau. Vos parsivilkau namo norėdamas atsigulti ir išsimiegoti. Įeinu į butą ir matau daugybę svetimų daiktų, kurių niekada neturėjau. Surinkau juos visus… Manau, išnešiu ir išmesiu. Kam jie čia vietą užima. Tuo labiau kad jie ne mano… Ir kaip tik tuo metu įėjo policija…
Siūlau tostą. Nekaltinkime degtinės, jeigu esame patys kalti.