Gimtadienio tostai

Su Gimimo diena, su džiaugsminga švente,
Bėga dienos taip greit, ir tu jau ne maža!
Linkim Tau daug draugų, daug gražių dovanų,
Skanų tortą ragauti, ir svajonių drugelį pagauti!

Ėjo kartą asilas dykuma. Išsekęs, ištroškęs, jau kelinta diena nei valgęs nei gėręs. Staiga prieš savo akis jis išvydo upelį, o šalia jo – šieno kupetą. “Ką daryti – ar pirmiau pavalgyti, ar išgerti”, – vis galvojo asilas. Galvojo galvojo, kol visai išseko ir numirė.
Todėl nebūkim asilais ir pirmiausiai išgerkim!

Ant Tavo gyvenimo kelio,
Lai byra gražiausi žiedai.
Iš jų pasirinki tik vieną,
Kuris Tau žydės amžinai.

Gimtadienis – pati gražiausia šventė,
Gyvenimas – toks mielas, nuostabus.
Gražiausi metai dar nepragyventi,
Gražiausi metai tie, kurie dar bus.

Jei dienos būtų plaukiantys laivai,
Kiek nuostabių šalių galėtumėm išvysti!
O vieną dieną netikėtai atsiirtume tenai,
Kur šiluma širdžių stipriau už saulę švyti…
Lai Tavo dienos būna plaukiantys laivai!

Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante.
Staiga jis paklausė:
– Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą! Kaip jį išsaugoti?
Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė. Smėlis ėmė srūti pro pirštus, ir kuo stipriau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.
Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o vėliau sušuko:
– Supratau!
Pakeliam tostą už gerus ir supratingus draugus.

Į tolimą, užkampų Gruzijos kaimelį atvyko žurnalistas ir susirado šios vietovės įžymybe aksakalą, sulaukusį 120 metų. Žurnalistas paklausė senuko, ar šis jaučiąs savo senatvę.
– Žinoma, jaučiu, atsakė aksakalas.
– Kaip?
– Kai man buvo šimtas metų, atsakė senasis gruzinas, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno. Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais aš išgerdavau jau tik dešimt stiklinių. Na, o dabar aš kasdien teišgeriu tik devynias stiklines vyno…
Tad pakelkime tostą už tai, kad gyventume taip ilgai, kaip senasis gruzinų aksakalas, ir skųstumėmės senatve taip, kaip skundėsi aksakalas…

Išgerkim už tai, kad rytoj pabrangtų buteliai taros supirktuvėje.

Jaunas žurnalistas netaktiškai paklausė įžymios artistės, kiek jai metų.
– Neprisimenu, – atsakė artistė.
– Kaip, jūs nežinote kiek jums metų? — stebėjosi jaunas žurnalistas.
– O aš jų neskaičiuoju. Aš, pavyzdžiui, skaičiuoju pinigus, brangakmenius, nes juos gali pavogti. O mano metų niekas nepavogs!
Tad pakelkime taurę už nepavagiamą mūsų turtą – mūsų metus!

Su metais pajuntame gyvenimo kainą,
Su metais jausmai užsigrūdina.
Juk, būna, pavasarį šalnos užeina,
Ir būna pavasaris rudenį.

Kad nuramint gyvenimui širdį,
Išsaugot liepsnojančią jauną,
Ir meilė, kaip saulė sušildo,
Tos šalnos rudens neužgauna.

Su metais ir vingiai kely išsiskiria,
Širdis ir jausmai užsigrūdina.
Todėl nešk savo pavasarį šviesų,
Kaip spalvotą gyvenimo rudenį.

Te sekundės Jūsų nušvinta minčių aušroje,
Te minutės nubėga svajonių takais.
Tegu valandos Jūsų ištirpsta vilties ugnyje,
Tegu dienos nušvinta laimės žiburiais.

Te savaitės Jūsų klega su brangiais draugais,
Tegu mėnesiai prabyla permainų balsais.
Tegu metai Jūsų kvepia pergalių žiedais,
Te gyvenimas lyg knygoj susirašo sakiniais
– Nuoširdžiais, prasmingais ir darniais…

Ko tau palinkėti? Meilės, gal sveikatos, laimės, kaip pasaulis, didelės.
Džiaugsmo, gal sėkmės? Gal šimto metų? O gal visko po truputį iš eilės.

Mielasis bičiuli, gražiai gyveni.
Štai stalas nukrautas, bokalai pilni!
Žmonelės meilumas, linksmumas svečių,
Išgert už Tave ligi dugno kviečiu.

Žmogus nežino, kad jis panašus į velnią:
Keikiasi velniškai,
Myli velniškai,
Geria velniškai.
Tad gyvenk taip, kad galėtum pasakyti:
Man velniškai gera.