Juokingi tostai

Valstybės sutvarkymo sistemų, arba režimų, yra įvairių.
Fašizmas. Jeigu turi karvę ir ji duoda pieno, tai valdžia leidžia ją laikyti, tačiau pieną atima. Jeigu karvė pieno neduoda, tai ją papjauna, o tave uždaro į kalėjimą, kad valstybei nepristatai pieno.
Nacizmas. Tu gali laikyti karvę, bet draudžiama ją melžti.
Komunizmas. Karvė stimpa badu… Tada ją gali melžti – valdžia tai nedraudžia daryti. Karvei nustipus, valdžia tave kiša į kalėjimą, nes negalima privatininkams laikyti karvių.
Demokratija. Karvę gali laikyti ir pieną pardavinėti kam tik nori. Tačiau, jeigu pats gersi pieną, karvė pradės streikuoti.
Kapitalizmas. Karvė tikrai tavo. Gali ją melžti, kiek tik nori. Gali pieną pardavinėti. Jeigu būsi gudrus, tai už parduotą pieną nusipirksi bulių.
Liberalizmas. Valdžia tau leidžia laikyti karvę. Bet už ją privalai valdžiai mokėti didelius mokesčius. Už tuos mokesčius valdžia iš tavęs perka pieną. Tą pieną siunčia į kitus kraštus, tvirtai tikėdami, kad ten patys žmonės jo negers, bet jį perduos kaliniams, sėdintiems už tai, kad jie turėjo karves.
Tad pakelkime taures už valstybės santvarką. Už kokią? Už kokią norite, už tokią ir pakelkite.

Paryžiuje pro šalį važiuodamas lengvasis automobilis apteškia korsikietį purvu. Šis ilgai ir garsiai keikia paryžietį.
– Štai pas mus, Korsikoje, panašiu atveju vairuotojas išlipa iš mašinos, atsiprašinėja, prašo su juo važiuoti į namus, rūpestingai išvalo drabužius, vaišina šampanu, apnakvindina, rytą vaišina pusryčiais ir duoda dar pinigų kelionei.
– Negali būti! – sušunka šalia stovįs paryžietis.
– Gali! Prisiekiu visais šventaisiais!
– Tai atsitiko su jumis?
– Ne… Su mano žmona.
Pakelkime taures už mandagius vairuotojus.

Mergina užkalbina orų svečią:
– Na, kaip jums patinka ši puota?
– Galiu pasakyti, jog labai patinka. Tačiau privalau tuojau pat pasišalinti iš čia.
– Kodėl? – nustebo mergina.
– Įsivaizduokite, koks nesmagumas! Nors imk ir prasmek skradžiai žemę.
– Kas atsitiko, pone?
– Ką tik pasakiau vienam seniui, kad šeimininkė – tikra pelėda… Pasirodo, šis idiotas esąs jos vyras…
– O ką į tai jums atsakė tėvelis?
Kadangi mūsų tarpe nėra nei pelėdų, nei idiotų, visi mandagūs, gerbia vieni kitus, tad siūlau tostą už čia susirinkusiuosius.

Susitiko du vagys: jaunas ir senas. Senasis sako:
– Jeigu tu įlipsi į medį ir iš tupinčio paukščio pavogsi šešis kiaušinius, tuomet tu būsi lygiavertis kompanionas su manimi.
Jaunasis vagis nusimetė drabužius ir tarsi gyvatė įsliuogė į medį. Ištiesė ranką į paukščio lizdą, bet tuo metu paukštis pabudo ir garsiai riktelėjo. Jaunasis vagis grįžo tuščiomis rankomis. Tada savo meistriškumą parodė senasis vagis. Jis nusimetė drabužius, įlipo į medį ir iš lizdo sumaniai pavogė šešis kiaušinius. Tačiau išlipęs iš medžio, jis neberado savo drabužių…
Tad skelbiu tostą už puikiuosius mokinius!

‘- Ar žinote kaip atsirado krepšinis? Kartą, senovėje, dievas sukūrė krepšinio lanką. Ir įtaisė jį ant paties aukščiausio kalno. Lankas buvo taip aukštai, kad niekas neįstengdavo įmesti į jį kamuolio. Bet kartą vienas narsus lietuvis įsibėgėjo, pašoko, pakilo aukštai aukštai, taip aukštai, kad beveik pasiekė saulę, ir metė kamuolį. Bet kadangi aukštai saulė šviečia labai karštai, narsusis krepšininkas apdegė ir taip atsirado negrai, kurie krepšinį žaidžia geriau už lietuvius!
Tad išgerkime taurę už tai, kad laimėtume, nenudegdami saulėje!

Trys medžiotojai nutarė atsigaivinti. Vienas išsitraukė butelį pieno ir geria.
– Pienas gerina regėjimą ir skatina mąstymą, – paaiškino jis.
Kitas išsitraukė termosą ir pasakė:
– Kava ramina nervus.
Trečias išsitraukė butelį degtinės. Pirmieji bandė jį sudrausti, tačiau šis atšovė:
– Degtinė ranką sutvirtina, akis taiklesnė daros.
Baigiant gerti, iš krūmų išniro briedis. Pirmasis medžiotojas šovė – nepataikė. Antrojo šūvis taip pat tikslo nepasiekė. Trečiasis pamakalavo šautuvu ore, pykšt, ir briedis išsyk pargriuvo – antro šūvio nereikėjo. Pirmieji du medžiotojai sveikina kolegą, žavisi jo taiklia ranka, o šis sako:
– Anoks čia medžiotojo menas… Iš tokio būrio briedžių vienam turėjo kliūti!
Pakelkime taures už medžiotojus, kurių ir girtų neaplenkia sėkmė.

Teisėjas kaltinamojo klausia:
– Jūs vedęs?
– Vedęs, pone teisėjau.
– Ar buvote baustas?
– Tris kartus, pone teisėjau.
– Už ką ir kas nubaudė?
– Viešpats Dievas už įsimylėjimą.
– Prašom nekrėsti juokų ir kalbėti aiškiau.
– Pone teisėjau, visas miestelis gali paliudyti, kad gyvenu su trečia žmona.
Pakelkime taures, kad Dievas mus kuo mažiau baustų už įsimylėjimą.

Kažkas davė žmogui žolynėlį ir pasakė:
– Tai stebuklinga žolelė. Kai įsikiši ją į rankovę, tapsi nematomas, o tu matysi visus.
Žmogelis patikėjo šiais žodžiais ir tuojau nuėjo į parduotuvę. Jis išsirinko prekių, susidėjo į kišenes, įsikišo žolynėlį į rankovę ir ramiai patraukė durų link. Parduotuvės savininkas jį sučiupo ir pradėjo mušti. Mušamasis linksmai sušuko:
– Mušk, mušk, velniai tavęs nematė, mušk! Tu juk vis vien manęs nematai!
Prisipažinkime – ir mes vaikystėje dažnai pagalvodavome, kaip būtų gera turėti stebuklingą kepurę ar kitą tokį daiktą, su kuriuo taptum nematomas. Tad pakelkim taures už amžinai palaidotas mūsų svajones.

Trečią valandą nakties nebejauną vyriškį pažadino telefono skambutis.
– Čia aš – jūsų kaimynė, gyvenanti aukštu aukščiau. Noriu pasakyti, kad jūsų šuns skalijimas neleidžia man užmigti. Aš labai prašau, sudrausminkite tą keturkojį jūsų draugą!
Kitą naktį, maždaug tuo pačiu laiku, telefono skambutis pažadino kaimynę.
– Čia aš – jūsų kaimynas, gyvenantis vienu aukštu žemiau. Tai jūs vakar mane pažadinote ir skundėtės, jog mano šuo neleidžia jums užmigti?
– Taip, tai aš.
– Apgailestaudamas noriu jums pranešti, kad aš neturiu jokio šuns.
Tenetemdo maži nesusipratimai gerų kaimyninių santykių. Juk teisingai sakoma, jog geras kaimynas brangesnis už giminę. Tad pakelkime taures už gerus kaimyninius santykius.

Sugužėjo suliuoksėjo žvėrys rinkti liūto pavaduotojo.
– Rinkite mane! – siūlėsi lapė.
– Moteriškė šiam postui netinka! – suūžė žvėrys.
– Tai rinkite mane! – į priekį lenda ežys.
– Tu – dygliuotas! Visus subadysi.
Ir žvėrys vienbalsiai išrinko liūto pavaduotoju kiškį ilgaausį.
Kartą jis linksmai liuoksi per mišką ir mato besidarbuojančią mešką. Prisitaikė ir spyrė jai į šlaunikaulį, kad toji net suaimanavo.
– Aš tave, kiški, norėčiau pasveikinti… – užuot supykusi, linktelėjo meška.
Padrąsintas ir labai patenkintas žvairys striksi tolyn. Žiūri – vilkas. Ir jam spyrė. Kad užkauks pilkis…
– Aš tave, kiški… Sveikinu!
Skeltalūpis pastrykt į tankmę. O ten šernas. Ir tam spyrė.
– Aš tave, žvairy, į miltus sumalsiu! – sužviegė šernas, atstatęs baisias iltis.
– Matyti, kad šita kiaulė nebuvo rinkimuose, palingavo ausimis kiškis.
Tad pakelkime taures už tuos, kurie nedalyvavo rinkimuose!

– Kaltinamasis, ar prisipažįstate, kad pavogėte našlės Melanijos kiaulę?
– Prisipažįstu, pone teisėjau.
– Ką su ja padarėte?
– Paskerdžiau ir suvalgiau, pone teisėjau.
– Ak, pilieti, pilieti! Kai išmuš paskutiniojo teismo valanda, ir jūs susitiksite akis į akį su našle ir su kiaule, o našlė jus pavadins vagimi, ką jūs jai pasakysite?
– Pone teisėjau, jūs sakėte, kad ir kiaulė bus tenai…
– Aišku, bus.
– Tuomet našlei aš pasakysiu: „Melanija, štai jūsų kiaulė!“
Pakelkime taures už tai, kad nei dvikojės, nei keturkojės kiaulės netemdytų mūsų sąžinės ir leistų ramiai gyventi.

Viršininkas bara pavaldinį:
– Ak, Jonai, kaip tamsta lėtai dirbi… Ar sugebi padaryti ką nors greitai?
– Aš greitai užmiegu, – pasiteisino baramasis.
O tūlam kartais pasitaiko užmigti darbo metu.
Šefas pavaldiniui:
– Tiesiog žodžių nerandu, Aurimai! Jūs vėl miegate darbo metu. Nejaugi neturite laiko miegoti namie?
– Laiko tai turiu. Bet juk dar reikalinga tyla.
Skyriaus viršininkas bara pavaldinį:
– Tiesiog galva neišneša… Kiekvieną rytą darbe miegate!
– Šefe, bet juk jūs irgi buvote jaunas…
– Aišku, buvau… Bet ne kiekvieną naktį.
– Tiesiog skandalas! Vėl miegate darbo metu. Nuo ateinančio mėnesio pirmosios dienos jūs – atleidžiamas!
– Tai nuo pirmosios! O kodėl mane žadinate dvidešimt penktąją?
Pakelkime taures už žmones, įveikusius nemigą.

Viename kupė važiuoja negras ir žydas. Žydas, ilgai tylėjęs, staiga klausia:
– Klausykite, ar kartais jūs ne žydas?
– Ne, aš negras.
– Aha, bet gal jūsų motušė ar tėvelis buvo žydai?
– Ne, aš esu tikras negras.
– Be reikalo manęs varžotės… Gal jūsų giminėje būta žydiško kraujo?
– Ne, ne… Aš esu grynų gryniausias negras.
Žydas, nekreipdamas dėmesio į visus aiškinimus, ir toliau kamantinėja panašiais klausimais, kol netekęs kantrybės negras sušunka:
– Taip, taip, taip! Aš – žydas.
Žydas nustebęs klausia:
– Tai kodėl jūs toks panašus į negrą?
Pakelkime taures dėkodami likimui, kad mes gimėme ne žydiškai įkyrūs.

Viena amerikietė nutarė ištekėti penktą kartą. Tačiau prieš vestuves ji nuėjo pas gydytoją pasikonsultuoti. Gydytojas, žinoma, susidomėjo, kokios aplinkybės privertusios jos vyrus atsisveikinti su šiuo pasauliu.
– Pirmi trys vyrai mirė apsinuodiję grybais, o ketvirtasis nuo smegenų sutrenkimo.
– Taip… taip… – mįslingai nutęsė gydytojas.
– Matote, jis nemėgo grybų, – pridūrė norinčioji ištekėti penktą kartą.
Tad pakelkime taures už grybų mėgėjus bei grybautojus!