Tostai jauniesiems

Taigi prieš pradedant šią puotą, Jaunieji, leiskite pakelti tostą:
Už margą raštą, ilgą kraičio juostą.
Tagul jinai lelijom, tulpėm išrašyta,
Lyg saulės kelias veda Jus į laimės rytą.

Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu.
Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia:
– Na, kas mums yra?
– Sveikinu, mielasis! Mudu…
Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? (Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).
Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“.
– Siūlau tostą už laimėtoją!

Dalyvavau čia neseniai vienose vestuvėse. Neblogos tokios vestuvės buvo… Daug valgėm, dar daugiau gėrėm ir šiaip visaip linksminomės. O vestuvėms pasibaigus, jaunoji su visais atsisveikino:
– Ačiū, kad dalyvavote, ačiū už dovanas, atleiskite, jei kas ne taip – pirmą kartą teku, jokios patirties, kitą kartą gal geriau bus…
Tai va, visų svečių vardu kreipiuosi į mūsų jaunuosius – mums labai patinka šios vestuvės! Nei mums, nei jums kitų tikrai nebereikės…

Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino.
O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai seseriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė – žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu.
Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę!

Kiekvienas gyvena kaip jam išeina –
Tas miršta viengungis, ans sukuria šeimą,
Kitam alimentus skaičiuoja bedaliui.
Bet jeigu jau sumetėt klumpes, reikėtų
Ta proga širdingai abiems palinkėti,
Kad būtų dangus visuomet be šešėlių,
Kad niekad namuos neskraidytų kočėlas.
Kad niekad netruktų vandens, anei duonos,
Kad uošvė nebūtų pikta kaip šėtonas.
O pabaigai pačiai, paties gražumėlio –
Spalvoto dviviečio vaikų vežimėlio.

Žygiavo kartą per pasaulį trys keliautojai. Užklupo juos naktis ir jie pasibeldė į vieno namo duris prašydami nakvynės. Prie durų priėjęs šeimininkas paklausė:
– Kas ten?
– Mes esame Sveikata, Meilė ir Turtas. Pri­imkite mus nakvynei.
– Su malonumu priimčiau, bet turime tik vieną laisvą lovą. Eisiu su šeima pasitarsiu, kurį iš jūsų priimti.
Serganti motina norėjo priimti Sveikatą. Žmona norėjo Turto, o dukra pageidavo Meilės. Kol šeima tarpusavyje ginčijosi, ke­liautojai išnyko naktyje…
Tad pakelkime taures už tai, kad mūsų namuose visada ne tik svečiuotųsi, bet ir gyventų ir Sveikata, ir Meilė, ir Turtas!

Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligonę, domėjosi viskuo.
– Kas šis vargšas dešimtoje palatoje?
– Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kuri jį atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi.
– O kas čia toks gretimoje palatoje?
– Vyras, kuris vedė tą merginą.
Kokį pasiūlyti tostą? Gal už merginas, kurios veda vyrus iš proto. Galima, žinoma, išgerti ir už tai. Bet, manau, kur kas tiksliau būtų šįkart pakelti taures už tuos vyrus, kurie tapo meilės aukomis. Taigi už meilės aukas!

Eina raudonkepuraitė su vaikinu per mišką pas močiutę. Staiga pastoja kelią vilkas ir sako:
– Raudonkepuraite, aš tave suėsiu.
Atsiklaupė ant kelių raudonkepuraitė ir maldauja:
– Vilkeli pilkeli, neėsk, maldauju.
Pagalvojo vilkas ir sako:
– Tegu tavo vaikinas išpildo tavo 3 norus, tada paliksiu gyvus.
Paraudo raudonkepuraitė ir sako:
– Geidžiu tavęs kaip vyro.
Šoko jaunuolis kaip liūtas ir pamylavo raudonkepuraitę. Patiko raudonkepuraitei ir sako antrą norą:
– Geidžiu tavęs kaip vyro.
Nusišluostė prakaitą jaunuolis ir atliko antrą norą. Įsisiautėjo raudonkepuraitė ir sušuko:
– Geidžiu tavęs, kaip vyro.
Jaunuolis vos išlemeno:
– Negaliu.
Tad išgerkim už jaunikį, tikrą vyrą, kad visą gyvenimą galėtų!

Pirmaisiai metais po vestuvių kalba vyras, o moteris jo klausosi.
Antraisiai metais kalba moteris, o vyras jos klausosi.
Trečiaisiais metais jie abu kalba, o kaimynai klausosi.
Tad palinkėkime jauniesiems, kad jiems netrūktų temų kalbėtis, o kaimynams nesibaigtų kantrybė klausytis.