Tostai draugams

Trečia valanda nakties. Gatvėje policininkas sustabdo vyriškį.
– Kur skuodžiate taip vėlai? – klausia jis.
– Skubu į paskaitą moralės tema.
– Ką čia niekus tauškiate?! Kas tokiu metu skaito paskaitas?
– Pone policininke, mano žmona.
Pakelkime taures, kad šiąnakt nė vienam netektų klausytis paskaitos moralės temomis.

Du bičiuliai eina gatve. Staiga vienas nelauktai stabteli ir čiupęs kolegą už parankės tarsteli:
– Greičiau nykstam iš čia…
– Kas gi atsitiko? – nesuvokia bičiulis.
– Antai pažiūrėk: kitoje gatvės pusėje stovi mano žmona ir kalbasi su mano meiluže…
Bičiulis, įdėmiau pažvelgęs į kitą gatvės pusę, nuramina jį:
– Nesijaudink, tai mano žmona ten šnekučiuojasi su mano meiluže…
Tad išgerkime už ištikimus draugus ir tikrąsias drauges.

Ant upelio kranto augo trys rožės. Viena jų paprašė:
– Upelį, duok atsigerti.
– O tu numesk man vieną žiedelį. – atsake šis.
Tačiau rožė buvo išdidi ir nesutiko, todėl sudžiūvo. Tas pats ištiko ir antrąją rožę. Trečioji rožė taipogi paprašė atsigerti, bet ji nepagailėjo vieno žiedo. O atsigėrus sužydėjo dar gražiau…
Tad išgerkim už merginas, kurios duoda ir žydi.

Seniai norėjau atsiprašyti jūsų, gerbiamas kaimyne, – mandagiai sako garbingo amžiaus sulaukęs vyriškis.
– Jūs? Mane? Už ką?
– Mano vištos iškapstė jūsų daržą!
– Tai aš turėčiau jūsų atsiprašyti… Šiandien rytą mano šuo išsmaugė visas jūsų vištas.
– Tokiu atveju viskas gerai. Aš ką tik automobiliu pervažiavau jūsų šunį.
Ne veltui sakoma, kad geri kaimynai geriau negu blogi giminės. Pakelkime taures už mielus šio stalo kaimynus.

Kartą gėrė vilkas, zuikis ir vėžlys. Begerdami, besilinksmindami pastebėjo, jog jau nebėra ko gerti. Reikia dar atnešti. Kuriam eiti? Nutarta pasiųsti vėžlį. Tas išėjo. Vilkas ir zuikis laukia, nesulaukia.
– Gal pinigus pragėrė ir guli kur nors griovyje išvirtęs! – samprotauja laukiantieji.
Šalimais pasigirsta vėžlio balsas:
– Jeigu šaipysitės, tai visai neisiu!
Pakelkime taures už tai, kad ant šio stalo nepritrūktų gėrimų ir nereiktų siųsti vėžlio.

Ganėsi pievoje asiliukas. Į pievą atėjo nepaprasto gražumo moteris, asiliukas toliau ganėsi. Moteris pradėjo nusirenginėti – asiliukas toliau ganosi, moteris visai nusirengė ir prigulė ant pievos šalia asiliuko, o tas vis ganėsi.
Taigi, išgerkime už tai, kad netaptume asilais.

Gyveno kartą senas senas žmogus. Jis pragyveno ilgą gyvenimą, turėjo daug draugų, garbingą profesiją, krūvą vaikų ir anūkų, jaukius namus. Ateina pas senuką Mirtis ir sako:
– Einam su manimi.
– Kodėl? – nustebo senukas.
Aš juk dar sveikas, linksmas, gyvenimu patenkintas. Aš nenoriu mirti. Man patinka gyventi.
– Gerai, – sutiko Mirtis. – Aš paliksiu tave ramybėje. Gyvenk sau laimingai, bet su viena sąlyga. Juk turėjai daug draugų. Tad štai: nuo šiol už kiekvienus pragyventus metus aš su savimi pasiimsiu po vieną gerą tavo draugą. Sutinki?
Ir tada senukas pravirko.
Tad pakelkime taurę už tas senuko ašaras ir už tvirtą draugystę!

Susitinka du draugužiai. Vienas pradėjo skųstis nemiga ir pasigyrė suradęs būdą, kaip ją nugalėti, nors ir ne visai sėkmingai. – Ir kaip tu gelbstiesi nuo jos? – domisi antrasis.
– Kas dvi valandas išgeriu po stiklinę vyno.
– Ir po to užmiegi?
– Neee… Bet tada linksmiau nemiegoti.
Tad pakelkime taures už tai, kad šiąnakt mums būtų linksma nemiegoti.

Vienas vaikinas namie šventė savo devynioliktąjį gimtadienį ir susirinko visi jo draugai. Jie šoko, gėrė, šnekučiavosi bei kitaip linksminosi. Staiga į buto duris pasibeldė vaikino tėvas. Tėvas visas išsigandęs bei uždusęs nusivedė savo sūnų į kambarį bei papasakojo, jog labai skubėjo į jo gimtadienį ir partrenkė per perėją ėjusį žmogų. Dabar šitas žmogus guli negyvas jo automobilio bagažinėje. Tuomet vaikino tėvas paprašė, kad jis viską papasakotų savo draugams bei paprašytų jų pagalbos – kad jie padėtų atsikratyti negyvo kūno. Deja, pas visus gimtadienio svečius staiga atsirado kažkokie svarbūs reikalai dėl kurių jie negalėjo padėti. Visi išsiskirstė. Liko tik vaikino mylima mergina bei geriausias jo draugas. Nusileidę žemyn, jie atėjo prie tėvo automobilio. Tėvas atidarė bagažinę. Ten gulėjo dėžė prancūziško vyno ir tuomet tėvas pasakė:
– Išgerkime už tai, kad visada šalia mūsų būtų tik tikri draugai.

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų. Po to klausia studentų – ar stiklainis pilnas? Šie patvirtino.
Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų. Profesorius vėl paklausė studentų ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė.
Tada profesorius išsitraukė iš kišenes maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį. Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai užpildydamos stiklainį. Ir vėl profesorius paklausė studentų ar dabar stiklainis pilnas. Ir šie vėl atsakė – taip.
Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį. Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
– Taigi, – tarė profesorius, dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas. Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus; šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą. Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę. Smulkūs akmenėliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos. Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus. Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams.
Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams, mylimajam. Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam… Rūpinkitės pirmiausia didžiausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus prioritetus, o visa kita – tai tik smėlis.
Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos. Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
– Džiaugiuosi, kad paklausėte. Tai reiškia, kad: nesvarbu koks pilnas jūsų gyvenimas būtų, porai puodelių kavos su gerais draugais visuomet turėtų atsirasti laiko!

Kartą paskendo laivas. Visi keleiviai žuvo, išsigelbėjo tik tėvas ir sūnus. Plaukia jie per bangas, įsikibę į rąstą, ir sūnus klausia tėvo:
– Sakyk, tėve, ar dar gali būti kam sunkiau, negu mums dabar?
– Tam dar sunkiau, sūnau, – atsakė tėvas, – kas artimo žmogaus laukdamas vis į kelią žiūri.
Tad išgerkim už tuos, kurie laukia!

Vieną pagarsėjusį pilietį aplanko senas pažįstamas.
– Tikiuosi nesutrukdžiau?- pasakė jis šypsodamasis.
– Nieko, nieko,- pasakė šeimininkas. – aš jau ir prieš tai blogai jaučiausi. Tačiau labai džiaugiausi, kad atvažiavai pas mane. Po tiek metų. Po tiek gyvenimo audrų… Ir sveikas, ir gyvas. Džiaugiuosi iš visos širdies.
– Jeigu tikrai džiaugiesi, užmokėk taksistui, kuris mane atvežė, aš neturiu nė cento.
– Kad tu sprandą nusisuktum. Tai ko važinėji, jeigu pinigų neturi?
Pakelkime taures už tuos draugus, kurie neturėdami pinigų, nevyksta į svečius.

Vienoje Amerikos upėje skęsta žmogus. Tai pastebėjęs misteris Džonis šoka į valtelę ir iriasi prie nelaimingojo.
– Hello! – šaukia Džonis. – Tamstos pavardė?
– Haris Raitas, pone! Greičiau gelbėkite!
– O kur dirbate? Kur tarnaujate, misteri Raitai?
– Mėsos konservų fabrike, – sugargaliavo skęsdamas Raitas.
Džonis nė nemano jam pagelbėti, nors gali jį ištraukti. Džonis nusiiria į krantą, pasisamdo taksi ir skuba į konservų fabriką.
Uždusęs įpuola į direktoriaus kabinetą.
– Pone direktoriau, – klausia, – ar misterio Hario Raito vieta laisva?
– Deja, jau ne, – pasigirdo direktoriaus atsakymas. – Hario vietą užėmė ponas, kuris šiandien rytą jam davė valtelę pasiirstyti.
Pakelkime taures už operatyvumą, bet nebūkime amerikiečiai ir neskandinkime savo artimo siekdami sau gerovės.

Aludėj susitinka trys draugai ir klausinėjasi vienas pas kitą kas kaip gyvena. Vienas sako:
– Aš gyvenu kaip grafinukas, visokie pašlemėkai stengiasi už gerklės pastverti…
Kitas sako:
– Aš gyvenu vyručiai, kaip arbūzas – valgau, miegu ir storėju.
O trečias sako:
– Jums gerai, o aš gyvenu kaip bulvė, jei žmona su uošviene per žiemą nesuės, tai pavasarį tikrai pasodins…
Siūlau išgerti draugai už gerą gyvenimą…