Sveikinimai mamai

Tamsią vėjuotą naktį man vėl neramu,
Aš prisimenu savo mamytę,
Ir tyliai nuotrauką prie širdies glaudžiu.

Prisimenu savo vaikystę,
Lopšinę kurią dainavai,
Aš sugrįšiu pas tave mamyte būtinai, būtinai.

Įėjusi į savo trobelę,
Pajusiu gaivų kvapą gimtųjų kraštų,
Apkabinsiu tave miela mama,
Aš dažnai tavęs pasiilgstu.

Aš sugrįšiu. Sulauk manęs mama.

Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti.
Ji lyg angelas, lyg fėja, nors jos nėr dabar arti..
Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštau šia Žeme.
Jai norėčiau nuskinti saulę ir surinkt visas žvaigždes.
Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu..

Miela Mamyte, patikėk, neturime nieko brangesnio už tave.
Tegul prabėgusių metų našta neišsekina tavo gerosios širdies,
Neužgesina akių šviesos, tegul niekada nepavargsta tavo darbščiosios rankos,
Rūpesčių kasdienybėje nenuvysta šypsena ant tavo lūpų, o gyvenimo kelias tegu būna ilgas ir šviesus.

Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokymą pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.

Leisk, mama, Tau rankas šias išbučiuoti,
Sugrubusias nuo vargo ir darbų,
Leisk, mama, Tau karštai priglust prie skruostų,
Prie laiko pėdsakų giliai grubių.

Mama tu esi tokia gera,
Tavo rankų švelnumas, šildo mane.
Mama atleisk, už visas klaidas,
Aš tave myliu, mama,
Su mamos Diena!

Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos – padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas “Mama”.
Tu man sakai, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmonės – dideli vaikai.

Mama, mano mama, aš tave myliu,
Tau vėjelis šlama tarp margų gėlių.
Tau karšta saulytė duoda spindulių,
Dar karščiau mamyte, aš tave myliu!

Pasėdėk, parymuok sidabruotą galvą parėmus,
Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai:
Žinom, kad atiduotum savąją širdį,
Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai.
O dienos liūdnos ir laimingos,
Ištirpsta džiaugsmo šurmuly.
Te nieko šiandien tau nestinga,
Aplinkui šypsos artimi…

Kai tylūs medžiai tyliai ošia,
Kai švelnios bangos paliečia tave,
Kai jūros žvaigždės tavo galvą puošia,
Kai skamba seno žvėjo vieniša daina,
Kai vėjas suvelia tau plaukus,
Ir suklykia žuvėdra skambančiu balsu,
Tada sakyk gi, mama, užsimerkus:
„Gyvenimas yra gražus!”

Pažvelk, mamyt, pro langą –
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.

Prigeso žydros akys. Pasenai.
Sunku gyvent ir but vienai.
Sunku prie karvės ir daržuos
Skarelė apsirišk ir atvažiuok.
Mums reikia tavo rankų ir širdies, –
pušynai neilgai liūdės.
O jei palikti bus sunku,
Tai atsivežk miškus, laukus,
Dangaus reželį virš trobos,
Ryšelį tarmiškos kalbos…

Visus gegužio žiedlapius gležnus
Norėčiau aš sudėt po tavo kojom,
Už meilę, rūpestį, švelnius žodžius
Tyriausią jausmą širdyje nešioju.