Trumpiausia naktis gražiausiu metų laiku – pakankama priežastis gerai ir šventiškai praleisti šį laiką ne tik Jonams, Jonėms ir Janinoms. Vasaros saulėgrįžos šventė, dar vadinta ir kartais tebevadinama Rasomis ar Kupolinėmis, šiandien oficialiai ir dažniausiai įvardijama kaip Joninės. Tai senų tradicijų, dalis kurių šiandien pamirštos, pakeistos ar papildytos krikščioniškais pagrindais, šventė. O tradicijose yra gausu gražių pavyzdžių, kaip dera švęsti. Toks mišrus paveldo derinys, supantis šią dieną, puikiai atspindi istoriškai daugiasluoksnį lietuvių tautos tapatumą.
Joninės minimos naktį iš birželio 23 dienos į 24 dieną. Tai trumpiausia naktis, kai galima šėlioti, šokinėti per laužus ir smagiai leisti laiką su draugais ir kitais aplinkiniais. Tai tampa įmanoma, nes Lietuvoje Joninių diena (birželio 24-toji) yra paskelbta nedarbo diena.
Joninių naktis kupina paslapties, stebuklo laukimo ir tikėjimo. Su tuo susiję daugybė papročių, pradedant paparčio žiedo paieškomis, laužų kūrenimu, vainikų pynimu ir plukdymu, meilės ir vedybų burtais, ateities spėjimais, baigiant šokiais, ritualinėmis maudynėmis vandens telkiniuose ir vaistažolių rinkimu. Tokie ir panašūs elementai kartu su vietinėmis tradicijomis pasikartoja ir kitose šią naktį švenčiančiose šalyse, dauguma kurių – krikščioniškos, žymi Švento Jono Krikštytojo gimimo dieną. Viena vertus, Joninėse gausu sakralumo, peržengiančio kasdieniškus patyrimus, kita vertus, apie šio laiko nepaprastumą liudija pati gamta – tokiu metu visa augmenija būna pasiekusi aukščiausią suvešėjimo ir suklestėjimo tašką. Tai stumia bent trumpam pabėgti už miesto ribų ar bent jau persikelti į žaliąsias erdves jo ribose ir suartėti su gamta.
Šventė ryškesnė tiems, kas apdovanotas Jono ar Jonės, taip pat Janinos vardu. Įprasta šiuos artimuosius simboliškai sveikinti, tad tai kartu tarsi svarbiausias vardadienis metuose. Tačiau Joninės, žinoma, gerokai visuotinesnė ir gilesnė šventė, bendra visiems, tikintiems savo šaknų ir praeities svarba.
Dabartiniais laikais ši šventė su tradiciniais ar savais šventimo įpročiais tapo artima daugumai – jeigu ne kaip archajiškų tradicijų ir mistikos apipintas laikas, tai bent kaip proga susitelkus gerai praleisti laiką gamtos prieglobstyje. Jeigu ne švęsti su gamta, tai bent jau gamtoje – toks požiūris yra įsitvirtinęs ir puoselėtinas. Tikėta, jog rasti paparčio žiedą – žinių ir aiškiaregystės simbolį – tolygu laimę pažinti. Net jeigu šiemet sėkmė nusišypsos ir ne Jums, paieškos ir laikas, praleistas kartu artimiausiais žmonėmis, tikrai nebus praleistas veltui. Galbūt tai ir yra toji laimė.