Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė paliegusiu seneliu. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynerių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kame gi slypi jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė:
– Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį.
Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį:
– Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis!
Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę jūsų šeimoje!

Būkite tuo, kas esate:
Gražūs, tyri, dar nepraradę vaikiškumo.
Būkite lyg muzikos garsai:
Švelnūs, guodžiantys kiekvieno širdį.
Būkite žvaigždėmis, randančiomis kelią į gėrį.
Būkite žmonėmis – mylinčiais vienas kitą!

Kartą gyveno dvi šeimos. Vienoje augo sūnus gražus ir protingas jaunuolis, o kitoje stiebėsi dukra kukli ir nuostabi mergina. Likimas suvedė jaunuolius, sujungė jų širdis. Abi šeimos susirinko, pasitarė ir pastatė jaunavedžiams atskirą namą gyvenkite savarankiškai ir laimingai. Būdami jauni, jaunavedžiai pamanė esą visiškai laisvi, savarankiški ir nuo niekieno nepriklausomi. Dar daugiau: jie įsivaizdavo save kur kas protingesniais už savo tėvus. Tad visą savo gyvenimą tvarkė savo galva ir nekvaršino savęs mintimi, jog galima į tėvus kreiptis pagalbos, paramos ar tiesiog paprasčiausio patarimo. Laikui bėgant į jaunos šeimos namus atėjo ir barniai, ir nesusipratimai, ir nepelnytos nuoskaudos. Kentėjo, blaškėsi jaunieji ir nežinojo, kaip išbristi iš susidariusių bėdų bei rūpesčių.
Tad išgerkime už tėvų išmintį. Gal ir jie jaunystėje neišvengė bėdų, bet bent jau žino, kaip išvengti jų mums, jų vaikams. Tad šis tostas už mūsų tėvelius!

Vienas viršininkas labai domėjosi psichoanalize. Kartą jis išsitraukė nosinę, padarė iš jos kažką panašaus į skėtį, išmetė aukštyn, palaukė, kol nusileis, o paskui pavaldinių paklausė, ką jiems tai primena. Kiekvienas pareiškė savo nuomonę. Vieni sakė, kad tai pienės pūkelis, kiti – parašiutas, tretiems tai priminė debesėlį… Kai atėjo eilė pareikšti savo nuomonę sekretorei, ji pakėlė gražias akutes ir pasakė:
– O man tai primena meilę.
– Labai įdomu! – sujudo eksperimentatorius. – Kodėl meilę?
Mergina atsiduso ir paaiškino:
– Matote, man viskas primena meilę.
Pakelkime taures už įsimylėjusiuosius, kuriems kiekvienas daiktelis primena meilę!

Apie meilę ir neapykantą kalbama kasdien, visur, o ypač pobūviuose. Tad kokia gali būti meilė?
– Pavyzdžiui, kas yra studentiška meilė? Į šį klausimą teisingiausias atsakymas, manau, toks: „Kai yra su kuo, yra kuo, bet nėra kur…“
– Kas yra vieniša meilė? Tai tokia meilė, kai yra kur, yra kuo, bet nėra su kuo…
– O kas yra nelaiminga meilė? Į šį klausimą atsakoma irgi tais pačiais žodžiais, tik esant kitoms aplinkybėms: „Nelaiminga meilė yra tada, kai yra kur, yra su kuo, bet nėra kuo“.
– Kas yra filosofiška meilė? Į šį klausimą atsakoma taip: „Tai tokia meilė, kai yra su kuo, yra kur, yra kuo, bet kam to reikia?“
Tad, gerbiamieji, išgerkime už tą meilę, kurios kiekvienas nusipelnė.

Vienas viengungis jautėsi labai vienišas. Norėdamas patirti bent kiek meilės jis sykį ėjo ieškoti laisvo elgesio merginos. Jau netoli nuo jos namų kažkas smarkiai trinktelėjo ir tiesiai jam po kojomis ant šaligatvio ištiško dubenėlis su bulvių salotomis. Kilstelėjęs galvą vienišius pamatė penktojo aukšto lange iš išgasčio perbalusios merginos veidą. Ši baisiausiai atsiprašinėjo ir teisinosi, kad norėjusi atvėsinti ant palangės bulves, tačiau dubenėlis išslydęs jai iš rankų.
Praėjus pirmajam išgasčiui, vaikinas suprato, kas atsitiko. Visas jo kostiumas, veidas bei plaukai buvo aptaškyti. Kur toks benueisi. Jis prisiminė, kad automobilyje turi kitą kostiumą ir marškinius, nes karštą vasaros dieną kartais tekdavo persirengti.
Kadangi persirengti gatvėje buvo nepatogu, tai nelaimėlis užėjo į cheminę valyklą ne tik persirengti, bet ir atiduoti kostiumą išvalyti. Išsikalbėjo su valyklos savininke – jauna gražia moterimi. Kadangi darbo diena jau baigėsi, pakvietė ją pavakarieniauti ir papasakojo tą nutikimą. Besikalbėdamas jis visiškai pamiršo savo ankstesnį ketinimą. Po aštuonių mėnesių juodu susituokė. Per sutuoktuves jauniesiems po kojomis barstomos gėlės, žiedai… šiai jaunajai porai vestuvininkai ant bažnyčios laiptų išpylė dubenėlį bulvių salotų. Tai buvo tinkamiausias sveikinimas. Nes jei ne tos salotos, tai jaunikis niekada nebūtų susipažinęs su savo busimąja žmona: jis niekada tame rajone nesilankydavo.
Merginos, jeigu norite sėkmingai ištekėti ir gauti gerą vyrą, pirmiausia išmokite gaminti skanias salotas. To jums linkėdami mes keliame savo taures.

Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią. Tarp tūkstančių ir milijonų kelių gyvenimas sujungė Jūsų kelius, kurie nuo šiol bus vienakrypčiai, lyg galinga gyvenimo upė. Plaukite ja laimingai, sukūrę savo simbolinį laivą. Vairuokite ji pasikeisdami, kad protingai išvengtumėte povandeniniu klastingų uolų, nuovargio ir kasdienybės. Pasistenkite, kad Jūsų laive skambėtų ne vien tik Jūsų balsai ir komandos, bet ir čiauškėtų tobuliausi kūriniai – mažieji vaikučiai, suteikdami Jūsų bendram gyvenimui GYVYBĖS ir LAIMĖS.

Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir… įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve.
Tad pakelkime taurę už meilę iš pirmo žvilgsnio, galinčią kurti stebuklus!

Už jus! Kad laimė gėlėmis žydėtų
Po Nemuno, Neries dangum žvaigždėtu!
Už šviesų kelią! Platų uostą!
Jaunieji, leiskite pakelti Meilės tostą!

Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
– Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas.
– O aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinkleli su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!