Kartą jūroje per audrą sudužo didžiulis laivas. Vienas jūreivis, talžomas šaltų bangų, sako: Kas bus, tas! Dieve, duok man tiek rastų, kiek kartų mano žmona buvo man neištikima!? Ir gavo 1 rastą. Kitas jūreivis irgi prašo to paties. Ir gavo visą plaustą. Atėjo ir kapitono eilė. Paprašė ir atsirado didžiulis tiltas nuo vidurio jūros iki pat kranto!
Tad išgerkime už moteris, kurios neleidžia savo vyrams paskęsti!

Pakelkime taures už tikrus vyrus! Bet ne už senbernius – jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusius – jie buvo blogi vyrai. Pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir myli jas, juos myli žmonos ir uošvės, juos mylime mes.

Šeimyninis gyvenimas yra subtilus muzikos instrumentas, be to – styginis. Neįtempsi – neskambės, pertempsi – stygos nutrūksta. Viskas turi būti gerai sustyguota.
Sveteliai, išgerkime už tai, kad mūsų jaunavedžiai puikiai sustyguotų savo šeimyninį instrumentą.

– Kaip tu manai, kai mudu susituoksime, ar tavo tėtis leis iš namų pasiimti pianiną?
– Žinoma, tai jis man iškėlė kaip būtiną sąlygą.

Pakelkime taures už muziką, dainą. Pasinaudodamas proga norėčiau paprašyti muzikantų atlikti …..

Studentas įsimylėjo estetikos profesoriaus dukrą. Ši irgi nebuvo jam abejinga. Tačiau jiedu susitikinėdavo tik tada, kai merginos tėvas skaitydavo paskaitas universitete. Studentui teko rinktis paskaitas arba pasimatymus.
Baigiantis semestrui, jis ateina įskaitos:
– Bet aš tamstą matau pirmą kartą, nustebo profesorius. Nė karto nepastebėjau savo paskaitose. Kaip, jaunuoli, drįsti ateiti įskaitos nesusipažinęs su mano estetinėmis pažiūromis.
– Pone profesoriau, – gyvai atsakė studentas, – aš visą tą laiką studijavau tobuliausią jūsų kūrinį!
Pakelkime taures už tobuliausios estetikos kūrinius – už merginas!

Jeigu norite būti laimingi savaitę – auginkite gėles,
Jeigu norite būti laimingi metus –
auginkite medžius,
Jeigu norite būti laimingi visą gyvenimą – auginkite vaikus.

Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiškė:
– Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumėte mano visus draugus.
Jaunikiui išėjus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
– Tik pasigėrėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tų žentelio norų?!
– Nieko, mamyte, – atsakė dukrelė. – Tai paskutinė jo valia.

Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią.

Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
– Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas.
– 0 aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinklelį su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.

Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!

Vaikinas vedė beprotiškai dailią merginą. Po pirmos vestuvinės nakties ji jam sako:
– Brangusis, mes turėsime tris nuostabias dukreles.
– Kaip tai, – stebisi vyras. Iš kur žinai, kad mergaitės, ir kodėl iš karto tris?
– Na, jos dabar pas mano mamą…
Tad išgerkime už tai, kad jaunavedžių šeima greitai pagausėtų…

Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir paklausė:
– Kaip jūsų kalba pasakyti: „Aš tave myliu”? Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė:
– Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės!
Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie žodžiai!