Kartą Kalifornijos miške nuo medžio nukrito lapas. Jis nukrito netoliese, kur storas žalias vikšras, šliaužęs savo keliu, turėjo išsilenkti jo. Dėl to jam teko šliaužti per nuvirtusio medžio kamieną. Kai tik vikšras užsiropštė ant paties viršaus, pro šalį ėjęs žmogus prisėdo ant nuvirtusio medžio atsipūsti ir sutraiškė vikšrą. Žmogus tuojau pašoko it įgeltas ir nubraukė nuo kelnių sėdynės sutraiškytą vikšrą.
Parėjęs namo žmogus persirengė, o kelnes nunešė į valyklą. Ten jis sutiko jauną moterį. Pradėjo kalbėtis, paskui nuėjo kartu į kavinę ant gatvės kampo. Nuo tada jiedu pradėjo susitikinėti dažniau. Įsimylėjo ir susituokė. Jiems gimė berniukas, kuris buvo labai gabus, gerai mokėsi, tapo advokatu. Vėliau jis ėmėsi politikos ir padarė karjerą savo partijoje. Dėl to kad vieną gražią dieną Kalifornijoje nuo medžio nukrito lapas, Ričardas Niksonas tapo trisdešimt septintuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kokia tai menkutė priežastis ir, Viešpatie Dieve mano, kokia tai didžiulė pasekmė!
Siūlau tostą už mažytes priežastis ir didžiules pasekmes.

Vienas žurnalas paskelbė konkursą – “Koks yra idealus vyras?”
Pirmąją vietą laimėjo skaitytoja, atsiun­tusi tokį atsakymą:
– “Idealus vyras yra tas, kuris tiki, kad turi idealią žmoną.”
Tad pakelkime taures už idealias žmonas ir idealius vyrus!

Kartą viena moteris paprašė būrėjos, kad ši jai pagelbėtų ir padarytų taip, kad ją vyras labiau mylėtų.
– Aš tai galiu padaryti, – atsakė būrėja. Bet prieš tai turi įvykdyti vieną sąlygą: atnešti tris plaukus iš liūto ūsų.
Nuėjo moteris į zoologijos sodą, pamatė narve liūtą. Baisus jai pasirodė žvėrių karalius. Bet ką darysi svarbu įvykdyti būrėjos užduotį ir išpešti tris plaukus. Moteris ėmė vaikščioti prie liūto narvo kasdien, atnešdavo jam mėsos, gaivaus vandens. Liūtas įprato prie moters, leidosi glostomas, švelniai glamonėjamas. Įsidrąsinusi moteris išpešė tris plaukus ir nunešė juos būrėjai. Ši nustebo:
– Kaip tau pavyko iš tokio klastingo žvėries išpešti tris plaukus?
– Aš jį sočiai maitinau, švelniai jį glamonėjau, didžiuodamasi atsakė moteris.
Tuomet būrėja pasakė moteriai, kad ji ir su vyru turi elgtis lygiai taip pat švelniai, kaip ir su liūtu.
Tad siūlau tostą už švelnius žmonų santykius su vyrais, tuomet bet koks liūtas taps švelniu katinėliu!

Ką kalba jaunieji likę vienudu? Tylus vakaras. Upelio pakrantėje lakštingalos suokia.
– Ateik, mieloji, – pasakė jis.
– Po šiuo medžiu pasėdėsime, pakalbėsime.
– Ne, mielasis, – atsakė ji. – Negaliu.
– Kodėl? Tu manim nepasitiki?
– Pasitikiu tavimi… Pasitikiu ir savimi… Bet nepasitikiu mumis abiem.
– Girdi, kaip lakštingalos suokia?
– Verčiau eime namo.
– Dar anksti namo…
– Mamytė sakė, kad tokiems dalykams aš dar per jauna.
– Sėskimės! – jau įsakiau suskambo jo balsas.
– Negaliu. Mamytė man uždraudė sėdėti vienai su vaikinu gamtoje, toli nuo namų…
– Kvailute, mama juk nesužinos…
– Ne, ne ir ne!
– Tai lik sveika! Aš einu pas kitą.
– Na, gerai, – nuraudusi sako mergina. – Aš negaliu laužyti duotojo žodžio, tai tu mane pastumėk, o aš nugriūsiu.
Pakelkime taures už tai, kad mus pastūmėjo lemiamam žingsniui – sutuoktuvėms.

Pirmaisiai metais po vestuvių kalba vyras, o moteris jo klausosi.
Antraisiai metais kalba moteris, o vyras jos klausosi.
Trečiaisiais metais jie abu kalba, o kaimynai klausosi.
Tad palinkėkime jauniesiems, kad jiems netrūktų temų kalbėtis, o kaimynams nesibaigtų kantrybė klausytis.

Eina raudonkepuraitė su vaikinu per mišką pas močiutę. Staiga pastoja kelią vilkas ir sako:
– Raudonkepuraite, aš tave suėsiu.
Atsiklaupė ant kelių raudonkepuraitė ir maldauja:
– Vilkeli pilkeli, neėsk, maldauju.
Pagalvojo vilkas ir sako:
– Tegu tavo vaikinas išpildo tavo 3 norus, tada paliksiu gyvus.
Paraudo raudonkepuraitė ir sako:
– Geidžiu tavęs kaip vyro.
Šoko jaunuolis kaip liūtas ir pamylavo raudonkepuraitę. Patiko raudonkepuraitei ir sako antrą norą:
– Geidžiu tavęs kaip vyro.
Nusišluostė prakaitą jaunuolis ir atliko antrą norą. Įsisiautėjo raudonkepuraitė ir sušuko:
– Geidžiu tavęs, kaip vyro.
Jaunuolis vos išlemeno:
– Negaliu.
Tad išgerkim už jaunikį, tikrą vyrą, kad visą gyvenimą galėtų!

Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligonę, domėjosi viskuo.
– Kas šis vargšas dešimtoje palatoje?
– Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kuri jį atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi.
– O kas čia toks gretimoje palatoje?
– Vyras, kuris vedė tą merginą.
Kokį pasiūlyti tostą? Gal už merginas, kurios veda vyrus iš proto. Galima, žinoma, išgerti ir už tai. Bet, manau, kur kas tiksliau būtų šįkart pakelti taures už tuos vyrus, kurie tapo meilės aukomis. Taigi už meilės aukas!

Žygiavo kartą per pasaulį trys keliautojai. Užklupo juos naktis ir jie pasibeldė į vieno namo duris prašydami nakvynės. Prie durų priėjęs šeimininkas paklausė:
– Kas ten?
– Mes esame Sveikata, Meilė ir Turtas. Pri­imkite mus nakvynei.
– Su malonumu priimčiau, bet turime tik vieną laisvą lovą. Eisiu su šeima pasitarsiu, kurį iš jūsų priimti.
Serganti motina norėjo priimti Sveikatą. Žmona norėjo Turto, o dukra pageidavo Meilės. Kol šeima tarpusavyje ginčijosi, ke­liautojai išnyko naktyje…
Tad pakelkime taures už tai, kad mūsų namuose visada ne tik svečiuotųsi, bet ir gyventų ir Sveikata, ir Meilė, ir Turtas!

Kiekvienas gyvena kaip jam išeina –
Tas miršta viengungis, ans sukuria šeimą,
Kitam alimentus skaičiuoja bedaliui.
Bet jeigu jau sumetėt klumpes, reikėtų
Ta proga širdingai abiems palinkėti,
Kad būtų dangus visuomet be šešėlių,
Kad niekad namuos neskraidytų kočėlas.
Kad niekad netruktų vandens, anei duonos,
Kad uošvė nebūtų pikta kaip šėtonas.
O pabaigai pačiai, paties gražumėlio –
Spalvoto dviviečio vaikų vežimėlio.