Senas išminčius paklaustas, kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos, atsakė:
– Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras…
Tad pakelkime tostą už gerus santykius tarp vyro ir žmonos!

Susiginčijo trys bičiuliai ieškodami apibrėžimo, kas iš tiesų yra toji meilė. Pirmasis pasakė taip:
– Meilė – tai gėlė, kuri geroje žemėje išauga iš vėtros atsitiktinai numestos sėklos, ta gėlė gražiai išsiskleidžia, bet greit nuvysta ir, deja, nėra atspari klimato poveikiui…
Antrasis tarė šitaip:
– Meilė – tai gėrimas, kurį tu pats pili į bokalą ir gali ilgą laiką skanaudamas gerti mažais gurkšneliais, o gali ir didžiuliais gurkšniais tarsi ištroškėlis bematant išgerti visą bokalą, bet ir vienu, ir kitu atveju neišvengiamai pamatysi dugną…
O trečiasis pripažino tokią tiesą:
– Meilė ir yra meilė: ji atsitiktinė ir dėsninga, ji egzistuoja ir dabartyje, ir amžinybėje…
Visiems trims bičiuliams patiko šių žodžių grožis ir išmintis. Tad pakelkime taurę už meilę!

Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino.
O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai seseriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė – žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu.
Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę!

Viename miestelyje buvo surengtas šaunus vestuvių pokylis. Į jį iš visos apylinkės suplaukė daugybė svečių. Stalai lūžta nuo karštų ir šaltų patiekalų, bokaluose putoja geriausias importinis alus. Vynas, konjakas, degtinė upeliais liejasi…
Ir štai pačiame puotos įkarštyje įeina Kindziulis. Jis pasako tiktai du žodžius. Nuo jų daugeliui kąsnis burnoje įstrigo. Jaunoji pravirko. Geros nuotaikos prie vaišių stalo jau neliko nė kvapo.
– Ką pasakė Kindziulis? Geriausią atsakymą premijuosime tostu, kuris, tikiuosi, mums visiems nuotaikos nepagadins.
(Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).

Dalyvavau čia neseniai vienose vestuvėse. Neblogos tokios vestuvės buvo… Daug valgėm, dar daugiau gėrėm ir šiaip visaip linksminomės. O vestuvėms pasibaigus, jaunoji su visais atsisveikino:
– Ačiū, kad dalyvavote, ačiū už dovanas, atleiskite, jei kas ne taip – pirmą kartą teku, jokios patirties, kitą kartą gal geriau bus…
Tai va, visų svečių vardu kreipiuosi į mūsų jaunuosius – mums labai patinka šios vestuvės! Nei mums, nei jums kitų tikrai nebereikės…

Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
– Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį.
– Brangioji, man…
– Nepertrauk! Štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
– Tu turėjai dar ir kitą?
– Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
– Ko tu taip? – isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. – Išprotėjai, ar ka?
– O ne… Aš tiesiog įsivaizduoju, kaip ištįs jų veidai po dvidešimties metų…
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.

Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu.
Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia:
– Na, kas mums yra?
– Sveikinu, mielasis! Mudu…
Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? (Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).
Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“.
– Siūlau tostą už laimėtoją!

Taigi prieš pradedant šią puotą, Jaunieji, leiskite pakelti tostą:
Už margą raštą, ilgą kraičio juostą.
Tagul jinai lelijom, tulpėm išrašyta,
Lyg saulės kelias veda Jus į laimės rytą.

Už Jūs jaunystę gražią,
Už vasaras žalias,
Už kelią tiesų, kuris į ateitį nuves.
Už Jaunųjų laimę pakelkime taures,
Už kelią, kad nedulkėtų,
Ir Jaunuosius, kad viens kitą karštai mylėtų.

Piršlybų menas. Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drožė lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdelės nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako:
– Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos… Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ka nors išdrožinėjęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdelę nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kurį esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį.
Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!