Vestuvių tostai

Vestuvių tostai


Piršlybų menas. Jaunuolis atvyko pas turtingą ūkininką piršlybų. Su mylimąja jis jau buvo susitaręs, liko pakalbėti su tėvais. Pokalbis vaikinui buvo sunkus. Iš susijaudinimo jis peiliuku drožė lazdelę, kurią laikė rankose. Ūkininkas klausėsi būsimo žento ir įdėmiai sekė jo judesius. Tasai drožė ir drožė, kol iš lazdelės nieko nebeliko. Merginos tėvas ir sako:
– Vaikine, matau, kad tamsta pasiturintis ir esate neblogos išvaizdos… Bet dukters už tamstos neišleisiu. Jeigu iš lazdelės būtum ka nors išdrožinėjęs ar išdrožęs, abejonių man nekiltų. Tačiau tamsta lazdelę nieku pavertei. Tai tamsta vėjais paleisi visą mano turtą, kurį esu sukaupęs. Iššvaistęs viską, šeimą elgetomis paleisi. Aš tiksliai nustačiau tavo charakterį.
Tad pakelkime taures už tikrą piršlybų meną ir nepasikliaukime savo jėgomis, kad mažmožis nesužlugdytų gerų ketinimų. Už piršlius!

Už Jūs jaunystę gražią,
Už vasaras žalias,
Už kelią tiesų, kuris į ateitį nuves.
Už Jaunųjų laimę pakelkime taures,
Už kelią, kad nedulkėtų,
Ir Jaunuosius, kad viens kitą karštai mylėtų.

Taigi prieš pradedant šią puotą, Jaunieji, leiskite pakelti tostą:
Už margą raštą, ilgą kraičio juostą.
Tagul jinai lelijom, tulpėm išrašyta,
Lyg saulės kelias veda Jus į laimės rytą.

Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu.
Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia:
– Na, kas mums yra?
– Sveikinu, mielasis! Mudu…
Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? (Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).
Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“.
– Siūlau tostą už laimėtoją!

Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
– Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimajį.
– Brangioji, man…
– Nepertrauk! Štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
– Tu turėjai dar ir kitą?
– Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilines metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
– Ko tu taip? – isižeidusi klausia būsimoji žmonelė. – Išprotėjai, ar ka?
– O ne… Aš tiesiog įsivaizduoju, kaip ištįs jų veidai po dvidešimties metų…
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.

Dalyvavau čia neseniai vienose vestuvėse. Neblogos tokios vestuvės buvo… Daug valgėm, dar daugiau gėrėm ir šiaip visaip linksminomės. O vestuvėms pasibaigus, jaunoji su visais atsisveikino:
– Ačiū, kad dalyvavote, ačiū už dovanas, atleiskite, jei kas ne taip – pirmą kartą teku, jokios patirties, kitą kartą gal geriau bus…
Tai va, visų svečių vardu kreipiuosi į mūsų jaunuosius – mums labai patinka šios vestuvės! Nei mums, nei jums kitų tikrai nebereikės…

Viename miestelyje buvo surengtas šaunus vestuvių pokylis. Į jį iš visos apylinkės suplaukė daugybė svečių. Stalai lūžta nuo karštų ir šaltų patiekalų, bokaluose putoja geriausias importinis alus. Vynas, konjakas, degtinė upeliais liejasi…
Ir štai pačiame puotos įkarštyje įeina Kindziulis. Jis pasako tiktai du žodžius. Nuo jų daugeliui kąsnis burnoje įstrigo. Jaunoji pravirko. Geros nuotaikos prie vaišių stalo jau neliko nė kvapo.
– Ką pasakė Kindziulis? Geriausią atsakymą premijuosime tostu, kuris, tikiuosi, mums visiems nuotaikos nepagadins.
(Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).

Kiekvienas gyvena kaip jam išeina –
Tas miršta viengungis, ans sukuria šeimą,
Kitam alimentus skaičiuoja bedaliui.
Bet jeigu jau sumetėt klumpes, reikėtų
Ta proga širdingai abiems palinkėti,
Kad būtų dangus visuomet be šešėlių,
Kad niekad namuos neskraidytų kočėlas.
Kad niekad netruktų vandens, anei duonos,
Kad uošvė nebūtų pikta kaip šėtonas.
O pabaigai pačiai, paties gražumėlio –
Spalvoto dviviečio vaikų vežimėlio.

Kartą į vienus namus, kur dvi seserys šventė savo vestuves, atėjo senučiukė ir paprašė valgio. Vyresnioji sesuo iškart aprėkė ją ir norėjo išgrūsti iš namų. Jaunesnioji sesuo pasodino senučiukę už stalo, mandagiai elgėsi, pavaišino.
O senučiukės neprastos būta: ji buvo fėja. Todėl vyresniajai seseriai ji uždėjo nematomus juodus akinius, o jaunesniajai rožinius. Ir nuo tol vyresniajai seseriai visas pasaulis ėmė rodytis juoda spalva, viskas ją erzino, kiekviename žingsnyje ji kėlė skandalus. Savo vyrui ji padovanojo tamsų, nelinksmą, konfliktišką gyvenimą. Jaunesnioji sesuo gyvenimą regėjo šviesiomis spalvomis. Ji buvo kantri, atlaidi smulkmenoms, dovanojo vyrui šviesų ir laimingą gyvenimą. Šeimos karalystė – žmonos karalystė. Ir žmonai lemta vedybinį gyvenimą paversti ilgu ilgu auksiniu rytmečiu.
Palinkėkime šiandien jaunajai sukurti tokį laimingą ir šviesų gyvenimą! Už jaunųjų laimę!

Pakelkime taures už tikrus vyrus! Bet ne už senbernius – jie niekada neves. Ir ne už išsiskyrusius – jie buvo blogi vyrai. Pakelkime taures už vedusius vyrus – jie nepamiršta savo žmonų ir myli jas, juos myli žmonos ir uošvės, juos mylime mes.

Kartą jūroje per audrą sudužo didžiulis laivas. Vienas jūreivis, talžomas šaltų bangų, sako: Kas bus, tas! Dieve, duok man tiek rastų, kiek kartų mano žmona buvo man neištikima!? Ir gavo 1 rastą. Kitas jūreivis irgi prašo to paties. Ir gavo visą plaustą. Atėjo ir kapitono eilė. Paprašė ir atsirado didžiulis tiltas nuo vidurio jūros iki pat kranto!
Tad išgerkime už moteris, kurios neleidžia savo vyrams paskęsti!

Meilė talpina keturis žodžius: supratimas, žinojimas, ištikimybė, pagarba. Tad pakelkim taures už šiuos paprastus, bet reikšmingus žodžius!

Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.

Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, ar eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
– Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tikslios skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą “šeimyninė laimė”.
Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.

Pirmaisiais metais po vestuvių kalba vyras, o moteris jo klausosi.
Antraisiais metais kalba moteris, o vyras jos klausosi.
Trečiaisiais metais jie abu KALBA, o kaimynai KLAUSOSI.
Tad palinkėkime jauniesiems, kad jiems netruktų temų kalbėtis, o kaimynams nesibaigtų kantrybė klausytis.

Rodo 31–45 of 62 posts