Vestuvių tostai

Valtyje plaukioja vyras ir moteris.
Antrą dieną plaukioja tas pats vyras, bet kita moteris.
Trečią dieną – tas pats vyras, bet kita moteris.
Tad išgerkime už pastovius vyrus ir nepastovias moteris.

Šeimyninis gyvenimas yra subtilus muzikos instrumentas, be to – styginis. Neįtempsi – neskambės, pertempsi – stygos nutrūksta. Viskas turi būti gerai sustyguota.
Sveteliai, išgerkime už tai, kad mūsų jaunavedžiai puikiai sustyguotų savo šeimyninį instrumentą.

Princas pamilo princesę.
Karalius, kaip meilės ženklą, įsakė princui atnešti motinos širdį.
Princas nužudęs motina ir išėmęs širdį išskubėjo pas karalių.
Beskubėdamas suklupo ir išmetė motinos širdį. Tada širdis švelniai paklausė:
– Ar neužsigavai, sūnau?
Pakelkime taures už motinų širdis, kurios niekada nepamiršta savo vaikų.

Vieno filosofo paklausė – kas yra meilė?
Filosofas taip atsakė:
– Meilė, tai vienas bučinys, du bučiniai, trys bučiniai, keturi bučiniai, trys bučiniai, du bučiniai, vienas bučinys…
Bet dabar bučiniai, galima sakyt, išsigimę. Dar neseniai moterys ir merginos alpdavo nuo bučinių. Ak, kur dingo tos moterys, kurios alpdavo?
Tačiau moterys atsikerta – ak, kur dingo tie vyrai, nuo kurių bučinių moterys alpdavo?
Tai kaip patikrinti, kas teisus?
Yra tik vienas būdas, tam patikrinti: pakelkime taures už tokius bučinius, nuo kurių alpstama ir pabučiuokime kaimynus ir kaimynes prie stalo!

Kartą jaunuolis sumanė vesti ir nuėjo pas savo tėvą vyriškai pasikalbėti. Jis pasakė:
– Tėve, aš noriu vesti, – tėvas tylėjo.
Tada jis pasakė:
– Bet, tėve, ji graži!..
Tėvas tylėjo, bet ant žemės parašė nulį. Jaunuolis nesuprato ir vėl pasakė:
– Bet, tėve, ji turtinga!
Tėvas vis dar tylėjo, bet parašė dar vieną nulį. Jaunuolis vis dar nieko nesuprato, ir sušuko:
– Bet, tėve, aš ją myliu!!!!
Tėvas parašė priekyje tu nulių vienetą ir pasakė:
– Sūnau, vesk ir būk laimingas!

Vienas viršininkas labai domėjosi psichoanalize. Kartą jis išsitraukė nosinę, padarė iš jos kažką panašaus į skėtį, išmetė aukštyn, palaukė, kol nusileis, o paskui pavaldinių paklausė, ką jiems tai primena. Kiekvienas pareiškė savo nuomonę. Vieni sakė, kad tai pienės pūkelis, kiti – parašiutas, tretiems tai priminė debesėlį… Kai atėjo eilė pareikšti savo nuomonę sekretorei, ji pakėlė gražias akutes ir pasakė:
– O man tai primena meilę.
– Labai įdomu! – sujudo eksperimentatorius. – Kodėl meilę?
Mergina atsiduso ir paaiškino:
– Matote, man viskas primena meilę.
Pakelkime taures už įsimylėjusiuosius, kuriems kiekvienas daiktelis primena meilę!

Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.

Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, ar eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
– Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tikslios skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą “šeimyninė laimė”.
Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.

Pirmaisiais metais po vestuvių kalba vyras, o moteris jo klausosi.
Antraisiais metais kalba moteris, o vyras jos klausosi.
Trečiaisiais metais jie abu KALBA, o kaimynai KLAUSOSI.
Tad palinkėkime jauniesiems, kad jiems netruktų temų kalbėtis, o kaimynams nesibaigtų kantrybė klausytis.

Viename miestelyje buvo surengtas šaunus vestuvių pokylis. Į jį iš visos apylinkės suplaukė daugybė svečių. Stalai lūžta nuo karštų ir šaltų patiekalų, bokaluose putoja geriausias importinis alus. Vynas, konjakas, degtinė upeliais liejasi…
Ir štai pačiame puotos įkarštyje įeina Kindziulis. Jis pasako tiktai du žodžius. Nuo jų daugeliui kąsnis burnoje įstrigo. Jaunoji pravirko. Geros nuotaikos prie vaišių stalo jau neliko nė kvapo.
– Ką pasakė Kindziulis? Geriausią atsakymą premijuosime tostu, kuris, tikiuosi, mums visiems nuotaikos nepagadins.
(Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).

Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir paklausė:
– Kaip jūsų kalba pasakyti: „Aš tave myliu”? Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė:
– Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės!
Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie žodžiai!

Vaikinas vedė beprotiškai dailią merginą. Po pirmos vestuvinės nakties ji jam sako:
– Brangusis, mes turėsime tris nuostabias dukreles.
– Kaip tai, – stebisi vyras. Iš kur žinai, kad mergaitės, ir kodėl iš karto tris?
– Na, jos dabar pas mano mamą…
Tad išgerkime už tai, kad jaunavedžių šeima greitai pagausėtų…

Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
– Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas.
– 0 aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinklelį su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.

Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!

Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiškė:
– Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumėte mano visus draugus.
Jaunikiui išėjus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
– Tik pasigėrėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tų žentelio norų?!
– Nieko, mamyte, – atsakė dukrelė. – Tai paskutinė jo valia.

Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią.