Vestuvių tostai

Vestuvių tostai


Šiandien ta diena, kurią atsisveikini su nerūpestinga jaunyste ir pasitiksi pilną šeimyninį gyvenimą. Jis nebus toks šviesus ir lengvutis, kaip krintantis rudens lapas, nei kvapnus ir žalias, kaip pavasario laukas.

Nors akimirkai šią dieną stabtelėk ant savo vaikystės ir jaunystės slenksčių kryžkelės. Kaip greit prabėgo laikas. Rodos visai neseniai basom kojytėm bėgai paskui margą drugelį, savo mažom rankytėm norėjai prisiliest prie margaspalvės vaivorykštės. Ir štai šiandien Tu jau suaugęs, savarankiškas stovi ant naujo gyvenimo slenksčio.

Nusilenk savo Tėveliams, pabučiuok jų švelnias pavargusias rankas, ir tegul Tėvelių rankų švelnumas padės Jums sunkią gyvenimo akimirką.

Apie meilę ir neapykantą kalbama kasdien, visur, o ypač pobūviuose. Tad kokia gali būti meilė?
– Pavyzdžiui, kas yra studentiška meilė? Į šį klausimą teisingiausias atsakymas, manau, toks: „Kai yra su kuo, yra kuo, bet nėra kur…“
– Kas yra vieniša meilė? Tai tokia meilė, kai yra kur, yra kuo, bet nėra su kuo…
– O kas yra nelaiminga meilė? Į šį klausimą atsakoma irgi tais pačiais žodžiais, tik esant kitoms aplinkybėms: „Nelaiminga meilė yra tada, kai yra kur, yra su kuo, bet nėra kuo“.
– Kas yra filosofiška meilė? Į šį klausimą atsakoma taip: „Tai tokia meilė, kai yra su kuo, yra kur, yra kuo, bet kam to reikia?“
Tad, gerbiamieji, išgerkime už tą meilę, kurios kiekvienas nusipelnė.

Vienas viršininkas labai domėjosi psichoanalize. Kartą jis išsitraukė nosinę, padarė iš jos kažką panašaus į skėtį, išmetė aukštyn, palaukė, kol nusileis, o paskui pavaldinių paklausė, ką jiems tai primena. Kiekvienas pareiškė savo nuomonę. Vieni sakė, kad tai pienės pūkelis, kiti – parašiutas, tretiems tai priminė debesėlį… Kai atėjo eilė pareikšti savo nuomonę sekretorei, ji pakėlė gražias akutes ir pasakė:
– O man tai primena meilę.
– Labai įdomu! – sujudo eksperimentatorius. – Kodėl meilę?
Mergina atsiduso ir paaiškino:
– Matote, man viskas primena meilę.
Pakelkime taures už įsimylėjusiuosius, kuriems kiekvienas daiktelis primena meilę!

Kartą gyveno dvi šeimos. Vienoje augo sūnus gražus ir protingas jaunuolis, o kitoje stiebėsi dukra kukli ir nuostabi mergina. Likimas suvedė jaunuolius, sujungė jų širdis. Abi šeimos susirinko, pasitarė ir pastatė jaunavedžiams atskirą namą gyvenkite savarankiškai ir laimingai. Būdami jauni, jaunavedžiai pamanė esą visiškai laisvi, savarankiški ir nuo niekieno nepriklausomi. Dar daugiau: jie įsivaizdavo save kur kas protingesniais už savo tėvus. Tad visą savo gyvenimą tvarkė savo galva ir nekvaršino savęs mintimi, jog galima į tėvus kreiptis pagalbos, paramos ar tiesiog paprasčiausio patarimo. Laikui bėgant į jaunos šeimos namus atėjo ir barniai, ir nesusipratimai, ir nepelnytos nuoskaudos. Kentėjo, blaškėsi jaunieji ir nežinojo, kaip išbristi iš susidariusių bėdų bei rūpesčių.
Tad išgerkime už tėvų išmintį. Gal ir jie jaunystėje neišvengė bėdų, bet bent jau žino, kaip išvengti jų mums, jų vaikams. Tad šis tostas už mūsų tėvelius!

Būkite tuo, kas esate:
Gražūs, tyri, dar nepraradę vaikiškumo.
Būkite lyg muzikos garsai:
Švelnūs, guodžiantys kiekvieno širdį.
Būkite žvaigždėmis, randančiomis kelią į gėrį.
Būkite žmonėmis – mylinčiais vienas kitą!

Gyveno kartą trys broliai. Jaunėlis, sulaukęs keturiasdešimties, atrodė paliegusiu seneliu. Vidurinysis, sulaukęs penkiasdešimties, taip pat atrodė nekaip: pražilęs, be dantų. Ir tik septynerių dešimčių sulaukęs vyriausiasis brolis jautėsi žvalus, stiprus ir sveikas. Žmonės nutarė aplankyti vyriausiąjį brolį ir iš jo lūpų išgirsti, kame gi slypi jo jaunatviškumo paslaptis. Vyriausiasis brolis maloniai priėmė kaimynus, liepė žmonai padengti vaišių stalą. Dar paprašė atnešti geriausiai prinokusį arbūzą. Kai žmona atnešė arbūzą, šeimininkas perpjovė jį ir pasakė:
– Ne, šis arbūzas neprinokęs. Aš gi liepiau atnešti prinokusį.
Ši situacija pasikartojo dar keturis kartus. O kai svečiai buvo privalgę, tuomet vyriausiasis brolis ir atskleidė jaunatviškumo paslaptį:
– Matėte patys aš penkis kartus siunčiau žmoną atnešti arbūzą. Penkis kartus! Bet nei karto nei aš, nei žmona nesinervinome! Tokioje abipusio supratimo santarvėje mes jau pragyvenome kelis dešimtmečius. Štai kur sveikatos paslaptis!
Tad skelbiu tostą už amžinos jaunystės paslaptį už supratimą ir santarvę jūsų šeimoje!

Ėjo keliu laimė, meilė ir sveikata. Priėjo namą, pasibeldė, paprašė įsileisti. Bet name buvo tik viena laisva vieta. Šeimininkai pasvarstė: ką įsileisti prie židinio? Nusprendė, kad svarbiausia – laimė, ją ir priėmė, o meilę ir sveikatą paliko prieangyje. Ir pirmiausia iš namo tyliai išėjo meilė, paskui ir sveikata, o vėliau išėjo ir laimė.
Priėjo kitą namą, kur irgi buvo tik viena vieta. Čia šeimininkai nusprendė įsileisti sveikatą. Kas per laimė ir kas per meilė be sveikatos? O meilė ir laimė buvo paliktos prieangyje. Ir iš pradžių išėjo meilė, po to laimė, o paskui jas ir sveikata. Trečiajame name žmonės nusprendė, kad svarbiausia yra meilė. Ir ji liko name. O kai paliko meilė, pasiliko ir sveikata, ir laimė.
Tad išgerkime už tai, kad pirmiausia įsileistume meilę!

Vestuvių maršas išlydės iš kiemo.
Netyčia ašarą nubrauks mama.
O Tau Vardas (jaunikio) gyvent reikės ne valandą, ne dieną.
Gyvenimą reikės gyvent drauge.
Bus visko: skausmo, ašarų ir džiaugsmo.
Ne kartą gal ir apsiniauks dangus.
Bet jei mokėsit meilę Jūs išsaugot.
Jei ir varge vis būsite kartu.
Tada tikrai gyvensite laimingai.
Jokie sunkumai Jums nebaisūs bus.
Todėl šampanas lai putoja
Už kelią Jūs laimingą
Į santuokos namus.

Už Jus Jaunosios ir Jaunojo vardai,
Kad meilė gėlėm žydėtų
Po Nemuno Neries dangum žvaigždėtu.
Už Jūsų šviesų kelią, platų mostą,
Jaunieji leiskite pakelti meilės tostą.

Kad niekada nebūtų ašarų karčių,
Nebūtų lūpų sučiauptų iš skausmo.
Te klesti Jūsų šeimoje,
Didysis žmogiškumo jausmas.

Atėjo laikas, brangūs Tėveliai,
Išleisti dukrą į didį kelią.
Ją išauginot kaip gražią gėlę,
Netrūksta jai mokslo, netrūksta jai grožio.

Iš Jūsų ji gavo gyvenimo džiaugsmą,
Atėjus pasaulin per motinos skausmą.
Šiandien su šiuo vyru žiedais apsikeis
Ir pavardę Jūsų į Jojo pakeis.

Senas išminčius paklaustas, kada būna geri santykiai tarp vyro ir žmonos, atsakė:
– Kai vyras negirdi, ką kalba žmona, o žmona nemato, ką daro vyras…
Tad pakelkime tostą už gerus santykius tarp vyro ir žmonos!

Brangios mamytės, brangūs tėveliai,

Nuo šiandien prie Jūsų stalo paliko po vieną kėdę. Susėdę pietų ar vakarienės, prisiminę vaikus susigraudinsite. Bet visada prisiminkite, kad kažkur gyvena du jauni, laimingi žmonės, o jų širdyse plaka dalelė Jūsų širdžių.

Tad pakelkim taures už Tėvus.

Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
– Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, – kukliai prisipažino dzūkas.
– O aš, – išdidžiai pareiškė suvalkietis, – atboginau arbatai pilstyti tinkleli su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus!

Prieš išvykstant norisi visiems matant ir girdint Jūsų paprašyti, kad nesulaužytumėt priesaikos. Prisiekite vaikystės medžiams, kloniams ir upeliams, jog eisite gyvenimo keliu teisingai, nesidairydami klystkelių, jog Jūsų sielos veidrodžiai bus švarūs. To laukia iš Jūsų dar negimę vaikai, to tiki brangūs tėveliai, Jūsų draugai. res

Šią priesaiką įamžinti vyksime į bažnyčią ir/ar santuokos rūmus, kur Jūsų jauną šeimą įformins, kaip naują moralę, jaunosios kartos kūrėją ir augintoją.

Rodo 1–15 of 62 posts